Būdos girininkas Saulius Mitkus sako, kad biosferos poligonuose viename kertamo miško hektare paliekama 20 stambiausių medžių. Jei miškas neturi jokio apsauginio statuso (nėra „Natura 2000“ teritorija) – paliekama 10. Jo teigimu, miško keliu pravažiuojantys gyventojai dažnai stebisi, kodėl taip pasielgta.
Grybui yrant ant jo apsigyvena grybiena mintantys vabzdžiai. Tada – grybiena mintančiais vabzdžiais mintantys vabzdžiai. Prie mitybos grandinės jungiasi vis naujos alkanos rūšys.
„Paliekame bent 3 sausuolius, taip pat – retesnes medžių rūšis, pavyzdžiui, laukinę kriaušę, obelis, guobas, sausus ąžuolus. Pagal šio poligono nuostatus, jei tarp medžių yra ąžuolas, tai penktadalis visų paliekamų medžių turi būti ąžuolai“, – sako girininkas S.Mitkus.
Nuo miško priklausomi ne tik vabalai, bet ir mes
Pradėdamas ekskursiją po kirtavietę vabalų tyrinėtojas dr. Romas Ferenca sakė, kad vabalai žiemoja įvairiose stadijose: tiek kiaušinėlio, tiek lėliukės, tiek suaugėlio.
„Net temperatūrai nukritus iki -25°C jie sėkmingai peržiemoja. Šioje kirtavietėje palikti biologinės įvairovės medžiai, mums tai – visas atskiras vabalų pasaulis. Tokiuose medžiuose randami ne tik vabzdžiai, bet ir voragyviai, šimtakojai, moliuskai. Medis ir šie bestuburiai organizmai tarpusavyje yra labai glaudžiai susiję. Kas gyvena ant medžio – tai priklauso ir nuo medžio rūšies, ir nuo metų laiko“, – dėstė dr. R.Ferenca.
Jis pridūrė, kad jei ant medžio auga grybas – tai dar vienas atskiras pasaulėlis. Grybui yrant ant jo apsigyvena grybiena mintantys vabzdžiai. Tada – grybiena mintančiais vabzdžiais mintantys vabzdžiai – ir taip toliau. Prie mitybos grandinės jungiasi vis naujos alkanos rūšys.
„Miškas visų pirma yra gyvas organizmas su įvairiais funkcionuojančiais „organais“. Kirsdami mišką mes tam gyvam organizmui nupjauname, na, tarkime, ausį. Gerai, kad šis organizmas sugeba atsiauginti tą „ausį“. Bet jei nupjausime viską – jau nebeatsigaus, neatsiaugins. Todėl ir reikia palikti tam tikrus seniausius medžius. Žmogui reikia šiek tiek pakeisti požiūrį į mišką, suprasti, kad jis taip pat yra šio organizmo dalis – nes turbūt kokia pusė planetos gyventojų gyvena iš miško“, – pridūrė dr. V.Tamutis.
Tūkstantinis ir painus vabalų pasaulis
Dr. Vytautas Tamutis skaičiuoja, jog Europoje gyvena apie 30 tūkstančių vabzdžių rūšių ir 4000 iš jų yra saproksilai – kitaip tariant, mintantys ar gyvenantys ant negyvos medienos. Pašnekovas dėstė, kad išdžiūvęs medis nuvirsta, tačiau visi buvę jo gyventojai neskuba niekur kraustytis – jie toliau čiaumoja minkštą medieną, kol galiausiai medis sutręšta ir pavirsta dirvožemio dalimi. O tuomet iš tos vietos, kuri būna itin derlinga, žiūrėk, išstypsta naujas medžio daigas.
Po vienu medžio gabaliuku iš karto radome tris skirtingų rūšių vabzdžius. Visi jie čia įsitaisė miegoti. Pradėjo misti grybu, o, jam peršlapus ir peršalus, sulindo į medžio žievę.
„Reikia galvoti, ką darome su mišku. Be saiko jį vartojame. Lietuvos miškai, bendrai žiūrint, yra tikrai gerai tvarkomi. Tačiau didelė bėda, kai žmogus sugalvoja auginti tik tam tikras medžių rūšis. Kitaip tariant, ne tai, kas turėtų augti miške, o tai, ką žmogus sugalvoja“, – sako dr. V.Tamutis.
Atplėšęs žievę nuo seno kelmo dr. R.Ferenca netrukus atranda ten susigūžusią boružę. Vabalėlis nejuda, jos raudoni sparneliai – pasidengę šerkšnu. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad boružė jau nebegyva, tačiau atšildyta ji pradėtų ropinėti.
Tiesiog boružės tokiu būdu prakenčia žiemą. Dvitaškė boružė – tik viena iš daugybės Lietuvoje gyvenančių boružių rūšių. Vaikystėje buvome mokyti, kad kiekvienas taškelis – tai boružės metų skaičius, tačiau iš tiesų kiekvienas taškas ir netgi skirtingas jų išsidėstymas reiškia vis kitą boružės rūšį.
Ant dar stovinčio sausuolio mokslininkai aptinka daugybę mažučių juodų vabaliukų – latridų. Pastarieji minta medyje ir ant jo augančia grybiena. Mokslininkai susiginčija, kokia tai vabalų rūšis.
„Žinokite, tarp mūsų nuolat verda tokios diskusijos, – žurnalistams sako R.Ferenca. – Nes vabzdžių pasaulis – labai didelis ir painus.“
Šviesios pjuvenos prie medžio kamieno tyrinėtojams – ženklas, kad po žieve gyvena ūsuotis. Tačiau paties vabalo šįkart surasti nepavyksta – medžių žievė tvirtai prišalusi, neatlupama.
Aitraus kvapo blakės – kodėl jos miške?
Mokslininkai susirinkusiems papasakoja apie dažną radinį senuose medžiuose – kolembolas arba sniego blusas. Šie, apie 6 milimetrų ilgio vabalėliai išvaizda stipriai nesiskiria nuo kitų vabalų, tačiau turi ilgą, po kūnu prilenktą uodegą. Jei tik ši blusa pajunta grėsmę, atleidžia uodegą ir iš inercijos strykteli gerokai į šoną ar aukštyn.
Nuplėšęs nuo medžio gabalėlį pintinės dr. Vytautas Tamutis spėja, kad joje galėtų gyventi mažiausiai 50-ies rūšių vabalai. Ilgai laukti netenka – iš geltonpintės išlenda juodvabalių genties atstovai.
„Šie vabalai yra kertinės miško buveinės indikatoriai. Tai reiškia, kad jie gyvena tik grybuose, kurie auga ant senų nudžiūvusių medžių. Jei nebus šių medžių – nebus nei tokių grybų, nei tokių vabalų“, – paaiškino dr. Romas Ferenca.
Netrukus aptinkama ir dar stambesnė juodvabalių rūšis bei dvi žiemojančios blakės.
„Po vienu medžio gabaliuku iš karto radome tris skirtingų rūšių vabzdžius. Visi jie čia įsitaisė miegoti. Pradėjo misti grybu, o, jam peršlapus ir peršalus, sulindo į medžio žievę. Girininke, ar galima blakes parsinešti į laboratoriją?“, – radiniu džiaugėsi dr. R.Ferenca.
Lietuvoje dar turėtų būti atrasta per 1500 vabalų rūšių. Žinome, kad jos yra, bet niekas dar jų nesurado.
Vieną iš rastų blakių mokslininkas duoda pauostyti – ji skleidžia aštrų kvapą.
„Kvapai vabalų pasaulyje daug ką reiškia: pagal juos ir antra pusė atrandama, ir maistas. Šiuo atveju blakė nori pasakyti: „Štai, kaip dvokiu – neėskite manęs“. Išgirdę pavadinimą „blakė“ įsivaizduojame tuos vabaliukus, kurie gyvena patalynėje. Tačiau vien Lietuvoje blakių yra šimtai rūšių“, – paaiškina mokslininkas.
Lietuvos pasididžiavimo reikia laukti 20-30 metų
Viename kvadratiniame miško paklotės metre gyvena ne mažiau kaip 50 įvairiausių gyvių, mažiausiai 20-ies skirtingų rūšių atstovų. Šie skaičiai – tik vabalų rūšys. Augalų, vabzdžių, šimtakojų tokiame plote gali būti kelis kartus daugiau.
Mokslininkai apžiūri ir straipsnio pradžioje minėtą nuvirtusį beržą. Būtent ant sutrūnijusio beržo gyvena labai lietuviška ir didinga vabalų rūšis – šiaurinis elniavabalis.
Šiuo metu šis vabalas aptinkamas tik Viešvilės ir Čepkelių rezervatuose. Tiesa, vietomis elniavabaliai aptinkami ir šioje vietoje – Būdos miške. Kol kas tik praėjusiais metais nuvirtęs beržas elniavabaliui dar yra neįkandamas – medis turi pragulėti bent 20-30 metų, kol pasidaro tinkamas gyventi šiam retam vabalui.
„Mediena turi būti raudonos spalvos ir tokia, kurią galėtum sutrupinti rankomis. Kodėl elniavabalis yra retas? Nes miškuose nebelieka tokios medienos, kuri gulėtų nejudinama kelis dešimtmečius – vabalams“, – sako dr. Romas Ferenca.
Didysis elniavabalis Lietuvoje jau laikomas išnykusiu, tačiau dr. R.Ferenca nepraranda vilties jį atrasti.
1500 vabalų rūšių – dar nesurasta
Koleopterologai padaro išvadą, kad medyje, kurio dalį žievės atlupo, iš viso gali gyventi apie 60 vabalų rūšių. Kadangi žiemą visi vabalai būna susislapstę, mokslininkai neretai į laboratoriją parsineša visą nuo medžio nuluptą kempinę – vos atšilus iš jos ima lįsti įvairiausios rūšys.
„Lietuvoje dar turėtų būti atrasta per 1500 vabalų rūšių. Žinome, kad jos yra, bet niekas dar jų nesurado. Jų yra visose aplinkinėse šalyse, jie gyvena būtent tokiame klimate, kaip Lietuvos. Taigi, turėtų gyventi ir čia. Kodėl dar jų neradome? Nes ieškotojų maža. Kai kurios rūšys – labai slapstosi. Kai kuriuos vabalus galima prisivilioti feromonais – lytiniais kvapais. Feromonus dedame į specialias gaudykles ir tokiu būdu vabalą sugauname“, – atskleidžia mokslininkas.
Jis priduria, kad vasarą, kai vabalai knibžda gamtoje, kelių sričių tyrinėtojai į gamtą jų tirti išvyksta ištisoms savaitėms – antraip per daug laiko būtų sugaišta važinėjimui pirmyn ir atgal. Visoje Lietuvoje yra vos keli žmonės, profesionaliai tyrinėjantys vabalus ir galintys įvardyti jų šeimą ar gentį iš pirmo žvilgsnio.
Vienas iš jų – daktaras Romas Ferenca. Mokslininkas prisimena, jog pirmąją savo vabalų kolekciją jis surinko būdamas 5-erių. Jis negali paaiškinti, kodėl jam bet kuriame pasaulio krašte magėdavo ne kalnai, jūra, ar lankytini objektai, o kas gyvena ant žemės ir po medžių žieve.
Jau pradinėse klasėse iš Medicinos institute dirbusios mamos jis gavo chloroformo ir išmoko nesutraiškydamas užmigdyti vabalus amžinu miegu. Vėliau jis pradėjo vabalus sisteminti, klasifikuoti.
Daktaro laipsnį turinčio R.Ferencos pomėgis toks stiprus, kad šeimai tampa sudėtinga kartu atostogauti – mokslininkas iš vienų savo atostogų Kryme parsivežė kelis tūkstančius vabalų. Literatūroje tai buvo įvardyta kaip lietuvių mokslinė ekspedicija į šį kraštą, tačiau iš tiesų – tiesiog aistringo koleopterologo bandymas paatostogauti.
