Trys labiausiai žvejojančios šalys pasaulyje
Pasak žvejams skirto žurnalo redaktoriaus Daliaus Rakučio, į Lietuvą pažvejoti mielai atvyktų lenkai (šioje šalyje žvejų mėgėjų yra 1,5 milijono) bei Rytų kaimynai. Tik ko reikėtų, sukurtume žvejybai patrauklios šalies įvaizdį?
„Žvejybos forume“ pranešimą skaitęs D.Rakutis pateikė įvairius faktus ir skaičius apie žvejybos populiarumą ir mėgėjų šiam hobiui išleidžiamas sumas įvairiose šalyse. Greičiausiai nustebtumėte sužinoję, kuri šalis turi didžiausią dalį žvejojančių gyventojų. Tai – Australija. Šiame egzotiškame žemyne 17,1 % gyventojų populiacijos yra žvejai mėgėjai, tai sudaro apie 3 milijonus žmonių. Antroje vietoje – Jungtinės Amerikos Valstijos, kur žvejoja 60 mln. gyventojų, 17 proc. visos šalies populiacijos. Trečioje vietoje – Japonija su 20 mln. žvejų arba 15,7 proc. Japonijos populiacijos.
Tarp Europos valstybių labiausiai žvejoti mėgsta suomiai, švedai ir airiai.
„Suomijoje žvejoja kas trečias žmogus – moterys, vaikai, visi. Žinoma, toje šalyje kone prie kiekvieno namo rasi po ežerą“, – šypsojosi D.Rakutis.
Žvejybos žurnalo redaktorius pabrėžė, kad įsigeidęs išbandyti žvejybą Šiaurės šalyse visą reikiamą informaciją galite rasti internete anglų kalba. Tai rodo, kad šalys laukia žvejų mėgėjų. Nusprendę patirti įsimintinų žvejybos įspūdžių žvejai dažniausiai dairosi į Šiaurės šalis, tačiau yra kas svajoja atvykti pažvejoti į Lietuvą.
„Kaimyninėje Lenkijoje yra pusantro milijono žvejų, o žuvies, sakyčiau, mažiau nei pas mus. Mano nuomone, lenkai yra potencialas mums“, – svarsto D.Rakutis.
Lietuvoje, pagal parduodamus žvejybos leidimus, žvejoti mėgsta apie 150 tūkstančių gyventojų. Kita vertus, 2011-aisiais atliktos apklausos duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje žvejoja 15 proc. gyventojų.
Suomijoje žvejoja kas trečias žmogus – moterys, vaikai, visi. Žinoma, toje šalyje kone prie kiekvieno namo rasi po ežerą, tad nežvejoti – netgi sudėtinga.
„Manau, kad tą statistiką paveikė emigracija, juk išvyksta būtent jauni vyrai, kurie čia likę tikrai pažvejotų. Šį skaičių gavau suskaičiavęs įsigyjamus žvejybos leidimus ir, mano nuomone, jis yra realus“, – sakė D.Rakutis skaičių užginčyti mėginusiems forumo dalyviams.
Patogi žvejybos leidimų sistema sumažino brakonierių skaičių
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas sako, jog 2013-aisiais atnaujinus žvejybos leidimų sistemą, jų skaičius drastiškai išaugo.
„Anksčiau įsigyti žvejybos leidimą buvo baisiai nepatogu, be to, aplinkos apsaugos inspektoriai dalį darbo laiko išrašinėdavo leidimus. Po 2013-ųjų (atnaujinus žvejybos leidimų išdavimo sistemą, - red.past.) nežiūrint, kad Lietuvoje mažėja gyventojų, leidimų skaičius išlieka daugiau mažiau panašus. Už leidimus žvejybai į valstybės biudžetą kasmet surenkama apie 1,6-1,8 milijono eurų ir žvejyba be leidimo pasidarė gana retas reiškinys“, – sako V.Graičiūnas.
Iš šių lėšų įrengtos 22 valčių nuleidimo vietos (trečdalį sumos tam skiria vietos savivaldybės), taip pat – žuvivaisai. Tiesa, šiais metais žuvivaisos darbus vykdo Žemės ūkio ministerija, įveista žuvų už 60 tūkst. eurų. Dalis lėšų skiriama aplinkosaugininkų įrangai ir viršvalandžiams, budėjimams apmokėti.
Pašnekovas priminė, kad be leidimo Lietuvoje žvejoti gali tik vaikai iki 16 metų, pensinio amžiaus meškeriotojai arba neįgalieji. Leidimas nesuteikia teisės traukti tiek žuvų, kiek kimba: galima pasiimti tris lydekas, penkias vėgėles, penkis kilogramus kitų žuvų per vieną žvejybą.
Kitaip tariant, žvejybos vietoje žvejas mėgėjas negali turėti daugiau žuvų. Kalbant apie retesnes rūšis nustatomas maksimalus žvejybos leidimų kiekis ir tai leidžia apsidrausti nuo tos rūšies žuvų pergaudymo.
„Kiek yra leidimų, tiek jų ir galima įsigyti. Pavyzdžiui, taip yra su lašišų žvejyba. Žinoma, dabar dar likęs vienas trūkumas, kad nematome ALIS sistemoje kitų įvairių platintojų išduotų leidimų. Tačiau jau netrukus jie bus integruoti į bendrą sistemą“, – sakė V.Graičiūnas.
Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas pasakoja, kaip sprendžiama per intensyvios žvejybos problema. Lašišų žvejybos atveju dvi paskutines termino savaites leidžiama gaudyti šias žuvis tik tuomet, jei pagavęs paleidi. Tai, žinoma, stipriai sumažino žvejų kiekį, tačiau žuvų ištekliai nenukentėjo, pagautų lašišų skaičius atitiko mokslininkų rekomendacijas.
Airiai sėkmingai išplėtojo žvejybą – o kuo mes blogesni?
Kalbant apie lėšas, kurias žmonės skiria šiam hobiui, Europos Sąjungoje meškeriotojai vidutiniškai išleidžia 900 eurų per metus. Lietuvoje, vieno žvejų portalo duomenimis, apie 400-500 eurų.
Iš šių lėšų įrengtos 22 valčių nuleidimo vietos (trečdalį sumos tam skiria vietos savivaldybės), taip pat – žuvivaisai.
„Pastaruoju metu girdžiu kalbas apie žvejybą Airijoje ir man kyla klausimas: o kuo mes blogesni? Airija ilgai suko galvą, iš ko gi jiems uždirbti, kai neturi jokių naudingų iškasenų. Nuo 2000-ųjų rimtai ėmėsi vystyti žvejybą – dabar matome jų pastangų rezultatus“, – sakė D.Rakutis.
Airijoje žvejyba generuoja 0,74 milijardo eurų pajamų (daugiau nei trečdalį šios sumos išleidžia atvykstantys žvejai mėgėjai). D.Rakutis palygino kai kuriuos Airijos ir Lietuvos duomenis: Lietuvoje žvejai iš viso išleidžia 56 milijonus eurų savo hobiui, įrangai, žvejybos leidimams. Į Airiją atvyksta 150 tūkstančių žvejų-turistų, į Lietuvą – apie 1000. Airijoje žvejybos paslaugų srityje dirba 10 tūkstančių žmonių, Lietuvoje – apie 800.
Visų pirma turiu pastebėti, kad populiarėja žvejybos gidų paslaugos. Tai – puiki galimybė persikvalifikuoti, pavyzdžiui, pabaigus verslinės žūklės veiklą.
„Galėtume pretenduoti bent jau į dešimtąją dalį to, ką iš žvejybos gauna airiai. Be Lenkijos kaimynystėje dar turime Baltarusiją ir Rusiją, kuriose šiuo metu siaučia brakonieriai ir pramoninės žvejybos bendrovės kovoja tarpusavyje. Tokioje vietoje, situacijoje, kurioje esame, nepasiimti lėšų iš žvejybos turistų yra tiesiog nuodėmė“, – kalbėjo D.Rakutis.
Žvejybos turizmas ne tik puiki galimybė plėstis regionams, jų gyventojams pradėti teikti kaimo turizmo paslaugas, tačiau ir išmoko pažinti gamtą.
Vietiniai turėtų apsirūpinti pripučiamomis valtimis
Taigi ko trūksta, kad iš tiesų pritrauktume iš žvejybos turistų?
„Pirma priežastis – nėra pakankamai žuvies. Ir jei nebus žuvies, gali žveją ir su orkestru pasitikti, ir gražiausią gamtą parodyti – nevažiuos. Kol kas tai svarbiausia problema“, – sakė žvejybos žurnalo redaktorius.
Toliau rikiuojasi inventoriaus trūkumas. Dalis D.Rakučio pažįstamų žvejų turi pripučiamas valtis. Tačiau jiems nekyla rankos vežtis valtis, pavyzdžiui, iš Druskininkų į Molėtų rajoną, tada sukti galvą, kur ją nuleisti į vandenį, kaip iki tos vietos privažiuoti.
„Tuo labiau, jei žvejas atvažiuoja iš užsienio, jam reikia pripučiamos valties. Iš vietinių jam reikėtų ir patarimų, kur geriausia gaudyti žuvį“, – sakė pranešėjas.
Jo mintims pritarė buvęs žvejys verslininkas Kęstutis Šeškauskas. Vyras šiuo metu vadovauja nuosavai kaimo turizmo sodybai.
Tokioje vietoje, situacijoje, kurioje esame, nepasiimti lėšų iš žvejybos turistų yra tiesiog nuodėmė.
„Jau kelerius metus bandome suteikti visas minėtas paslaugas žvejams: valtis, variklį, nakvynę.Visa tai pasiteisina, ir jaunimui tai tampa įdomu, savotiška mada. Bandome savomis jėgomis sukurti dar vieną „žvejybos rojų“ Molėtuose. Manom, kad abu rojus sudėjus į vieną, tikrai kažkas išeis“, – pozityvumu tryško K.Šeškauskas.
Nuo žuvies išdarinėjimo iki ledo namelių nuomos – žvejai pasiruošę atverti pinigines
Lietuvos meškeriotojų sąjungos pirmininkas Saulius Mikalauskas, ne vienoje šalyje matęs žvejybos infrastruktūrą ir turizmo siūlomas paslaugas, pridėjo dar kelis pastebėjimus, ką vietos gyventojai galėtų pasiūlyti atvykstantiems žvejams.
„Visų pirma turiu pastebėti, kad populiarėja žvejybos gidų paslaugos. Tai – puiki galimybė persikvalifikuoti, pavyzdžiui, pabaigus verslinės žūklės veiklą. Lietuvoje jau yra, pavyzdžiui, lydekų žvejybos gidų. Jie atveža meškeriotoją į tą telkinį, kur tikrai yra žuvies. Šalia galėtų būti teikiamos meškeriotojų apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos“, – sakė S.Mikalauskas.
Viešėdamas JAV pranešėjas užfiksavo dar vieną labai paprastą paslaugą: parvykęs į apgyvendinimo vietą žvejys pakabina savo laimikį specialioje vietoje ant kablio, o grįžęs po kelių valandų randa žuvį išdarinėtą, visiškai paruoštą vartojimui.
„Visi po žvejybos būname pavargę ir patiems užsiimti žuvies dorojimu kartais pristinga jėgų. Be to, tokią paslaugą meškeriotojams teikti būtų paprasta. Toliau galima tą žuvį ir išrūkyti ar dar kitaip paruošti“, – siūlė S.Mikalauskas.
Dar vienas būdas – tinkamai įrengtos stovyklavietės apmokestinimas.
„Taip, Lietuvoje priėjimas prie ežerų turi būti atviras. Tačiau jei žvejas atvažiuoja ilgesniam laikui, nori kažkur pasistatyti automobilį, užsikurti laužą, valgyti pavėsinėje – už tą komfortą meškeriotojo galima paprašyti susimokėti. Lietuvoje jau yra pavyzdžių, kur taip daroma“, – sakė pranešėjas.
Vietos gyventojai meškeriotojams gali pardavinėti gyvus masalus (sliekus, šviežiai išvirtas kruopas). Iš užsienio atvykstantys žvejai neturi galimybės jų atsivežti.
„Tai gali būti papildomas verslas šalia kažko kito, kad ir kaimo turizmo Dar galima pasiūlyti žvejybos įrangą: o jei kažkas pamiršo kabliuką, ar nutrūko valas?“, – sakė S.Mikalauskas.
Kalbėdamas toliau Meškeriotojų sąjungos pirmininkas pristatė paslaugas, kurių norėtų stintas ant ledo gaudantys Kuršių marių žvejai.
„Per stintų sezoną ant Kuršių marių išdygsta ištisi palapinių miesteliai. Šiems žvejams galėtų būti nuomojami „ledo nameliai“. Tai – kemperį primenantis namelis be grindų, jo apačioje – iškirsta eketė. Tokie nameliai tiktų bet kokiai „sėsliai“ žūklei: karšių, kuojų, ežerinių stintelių, seliavų“, – sakė pranešėjas.
Dalis meškeriotojų susimokėtų už transportą iki žūklės vietos – ypač jei kalbame apie užšalusias marias ar ežerą. Kuršių mariose, pasak S.Mikalausko, žiemos metu gausu „ledo šumacherių“.
Valčių nuleidimo vietos – įrengiamos valstybės lėšomis, bet galėtų atsirasti ir privačių
Sklypų ant ežero kranto savininkai, pasak kalbėtojo, galėtų pagalvoti apie mokamų valčių nuleidimo vietų ir automobilių stovėjimo vietų įrengimą.
Reikėtų sudaryti valčių nuleidimo vietų Lietuvoje žemėlapį – žvejams būtų gerokai patogiau, jie žinotų, kad į vieną ar kitą vietą ne veltui vešis savo valtį.
„Esu girdėjęs atvejų, kai žmonės prie Kauno marių paliko automobilį su priekaba, grįžo – o priekabos jau ir nėra. Dalis žvejų būtų linkę susimokėti už tai, kad jų automobilis stovėtų saugiai“, – sakė S.Mikalauskas.
Šiuo metu, apklausų duomenimis, daugiausia pageidavimų būtų įrengti valčių nuleidimo vietą Kuršių mariose ties Kiaulės nugara (sala). Antra „geidžiamiausia“ valčių nuleidimo vieta buvo Kauno marios ties Grabuciškėmis ir Kapitoniškėmis. Grabuciškėse tokia vieta jau įrengta, už tai S.Mikalauskas padėkojo Aplinkos ministerijos atstovams. Tačiau žvejai vis dar pageidauja daugiau tokių vietų Molėtų rajone.
„Reikėtų sudaryti valčių nuleidimo vietų Lietuvoje žemėlapį – žvejams būtų gerokai patogiau, jie žinotų, kad į vieną ar kitą vietą ne veltui vešis savo valtį, aktyviau lankytų šį regioną ir galbūt leistų vietiniams iš to uždirbti“, – Aplinkos ministerijos atstovus ragino Meškeriotojų sąjungos pirmininkas.
Baigdamas savo pranešimą jis pastebėjo, kad užsienyje ištisi nedideli miesteliai sugeba išsilaikyti vien iš meškeriotojams teikiamų paslaugų. Galbūt tai būtų vertinga idėja ir atokiems Lietuvos regionams, kuriuose šiuo metu stinga darbo?
