Miškas yra žemės plotas, kuriame auga daug medžių. Tačiau miškai yra daug daugiau nei medžių sąžalynas. Žmonės yra priklausomi nuo miškų: kvėpuojame jų išvalytą orą, naudojame medieną, renkame uogas, vaistines žoleles, grybus, dalis valgo žvėrieną. Prasidėjus karantinui galiojo visuotinis raginimas likti namie, tačiau buvo pavasaris, tad daug žmonių būriais traukė į gamtą. Žmogui miškai dažnai asocijuojasi su poilsio vieta – miestų parkais, valstybiniais ir regioniniais parkais. Gyvūnams miškai yra natūrali gyvenamoji vieta (buveinė), teikianti maistą, slėptuvę ir siejanti su gentainiais bei kitomis rūšimis per daugelį metų susiklosčiusias ekosistemų ryšiais.
Buveinė – augalo, gyvūno, grybo arba mikroorganizmo įprasta aplinka
Buveinė – tai vieta, kurioje augalas ar gyvūnas įprastai auga ir gyvena. Daugybei rūšių gyventi ir išgyventi būtini miškai, dar daugiau – kai kurioms rūšims gyvuoti reikalingos tam tikros sąlygos: pakankama drėgmė, pūvantys medžiai, tam tikras dirvožemis ir pan.
Juodieji gandrai vengia žmogaus ir lizdus suka miško gilumoje senuose medžiuose, natūralioje jiems aplinkoje. Dėl to mes nepamatysime juodojo gandro, susisukusio lizdą miesto parke. Juodiesiems gandrams išlikti būtini miškų masyvai su senais medžiais.
Buveinės gali būti įvairaus dydžio: gali užimti didelius miško plotus arba būti vienas atskiras medis.
Sengirė – buveinė, užimanti didelį plotą
Sengirė yra miškas (buveinė), kurio didžioji dalis medžių yra subrendę, seni, sulaukę apie 150 ir daugiau metų. Toks miškas yra be didelių žmogaus veiklos įsikišimo žymių, pvz., jame nėra ir nebuvo vykdyti medžių kirtimai.
Sengirėse paprastai būna didelių, įvairių rūšių ir amžiaus stovinčių gyvų ir negyvų medžių, gulinčių negyvų medžių, aplūžusių, parvirtusių, skylėtų, apaugusių kerpėmis, lijanomis, grybais medžių ir rąstų. Ant žemės galima pamatyti daug nukritusių, negyvų šakų, žievių, lapų ir kt.
Dabartiniai mūsų miškai nepanašūs į sengires, neturi ar labai mažai turi nuvirtusių, sutrūnijusių medžių, šakų, stuobrių ar kitų sengirės bruožų. Dabar panašiausias į sengires buvines turime rezervaciniuose miškuose, pvz., Punios šilo rezervate.
Kertinės miško buveinės – į sengires panašūs miško sklypai
Kertinės miško buveinės yra plotai miške, kuriuose gali gyventi rūšys, turinčios specialius poreikius gyvenamajai aplinkai. Pvz., tai yra vieta, kurioje auga senesni kaip 150 metų lapuočiai, ne mažiau kaip trys seni drevėti medžiai, nutolę vienas nuo kito iki 100 metrų, yra geras buveinės apšvietimas ir t.t. Kertinės miško buveinės gali būti įvairios formos ar ploto – tai gali būti brandus miškas, kuriame ne mažiau nei 20 metų nebuvo vykdyti medžių kirtimai, kirtimų nepaliesta griova ūkiniame miške arba vienas medis milžinas.
Kertinės miško buveinės susiformavo ten, kur auga seni medžiai, daug senų lazdyno krūmų, yra statūs šlaitai (ne mažiau 15 laipsnių nuolydžio), pakrantės, šaltiniuotos vietos, bebravietės, buvusios miško gaisravietės ir t.t. Tokias vietas žmogui buvo sunkiau pasiekti, pvz., šlaituose medžius kirsti buvo sudėtinga, todėl tos vietos išliko mažiau žmonių paliestos.
Buveinių išskyrimas Lietuvoje
Kertinių miško buveinių idėja kilo iš Švedijos. 2001 metai buvo parengtas ir įgyvendintas Lietuvos ir Švedijos projektas, skirtas kertinių miško buveinių atpažinimui ir surašymui Lietuvos miškuose. Tokiu būdu Lietuvoje buvo siekiama išsaugoti tinkamas vietas gyventi ir išgyventi nykstančiomis, pažeidžiamoms, retoms ar saugomoms rūšims.
2004 metais Lietuvai tapus pilnateise Europos Sąjungos nare, mūsų šalis įsipareigojo steigti ir saugoti buveines, vadovaudamasi kiek kitais principais. Europos Sąjungos šalyse yra išskiriamos Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės (EB svarbos buveinės), kurios turi sudaryti buveinių tinklą visoje Europoje ir sustabdyti rūšių nykimą. Šios buveinės apima pievas, pelkes, kopas, miškus ir kt.
EB svarbos buveinės skiriasi nuo kertinių miškų buveinių tuo, kad yra išskirtos pagal Europos Tarybos Buveinių direktyvą. EB svarbos miškų buveinės yra tam tikros ekosistemos, kurias išsaugoti svarbu visos Europos mastu. Pavyzdžiui, EB svarbos buveinių statusą turi kadagynai, tarp jų – Salantų regioninio parko kadagynas.
Europos Bendrijos svarbos natūralios miškų buveinės
Lietuvos miškuose iš viso aptinkama 14 natūralių miško buveinių tipų, kartu įskaitomos ir Pajūrio regioniniame parke esančios medžiais apaugusios kopos. Išskiriant buveines vadovaujamasi ilgu kriterijų sąrašu, čia pateikiame tik kai kuriuos jų bruožus. Kiekvienoje tokioje buveinėje auga jai būdingi augalai ir gyvena gyvūnų rūšys, kurioms reikalinga tokios buveinės aplinka.
Natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai vadinami Vakarų taiga. Lietuvoje yra daug tokio tipo miškų, tačiau jie paveikti miškininkystės. Kaip EB svarbos buveinės išskiriami plotai, turintys daug natūralaus miško požymių. Tokią buveinę galima pamatyti Aukštaitijos nacionaliniame parke, Linkmenų miške.
Plačialapių ir mišrių miškų buveinėje auga ąžuolai, uosiai, klevai, liepos, pavieniai skroblai, medžiai nevienaamžiai, dalis jų seni. Šią buveinę galima pamatyti Jiesios kraštovaizdžio draustinyje.
Žolių turtingi eglynai įsikūrę šlaitų, griovų žemumose, išsiskiria dideliu eglių kiekiu ir vešlia aukšta žole bei paparčiais.
Spygliuočių miškai ant ozų – ant ilgos siauros kalvos iš smėlio ir žvyro augantis spygliuočių miškas.
Medžiais apaugusias ganyklas sudaro ganyklose esantys pavieniai seni medžiai ir krūmai arba retas šviesus miškas šalia ganyklų, būdinga įvairi žolinė augmenija.
Pelkėti lapuočių miškai yra vieta, kurioje ant samaninių kupstų auga juodalksniai ir beržai, o aplinkui nuolat telkšo vanduo.
Skroblynams priskiriami lapuočių ir mišrūs miško plotai, kuriuose auga skroblai, įvairūs krūmai ir vešlios žolės.
Griovų ir šlaitų miškai yra upių, gilių slėnių ir ežerų stačių šlaitų bei griovių buveinė. Tokie miškai auga prie Kauno marių krantų, kur statūs šlaitai.
Sausųjų ąžuolynų buveinėje auga brandūs ąžuolai, taip pat pušys ir karpotieji beržai, yra didelė žolių įvairovė.
Pelkiniai miškai – drėgnose vietose augančios pušys, eglės, plaukuotieji beržai, apsupti samanų ir uogienojų.
Aliuviniai miškai – tai upių slėnių, šaltiniuotų vietų, dažniausiai uosių ir juodalksnių miškai.
Paupių guobynuose auga kitokie medžiai nei kitose buveinėse, čia gausu uosių, guobų, vinkšnų, skirpstų arba ąžuolų. Plotai dažnai užliejami vandens, želia krūmai, maži medeliai, žolės.
Kerpiniai pušynai auga ant smėlio kopų, esančių toliau nuo jūros. Žemė padengta kerpėmis, auga kreivos pušys ir pavieniai beržai.
Buveinėje esanti mikrobuveinė
Kiekvienoje miškų buveinėje gyvena skirtingi gyvūnai, auga grybai, augalai. Jiems reikia tam tikros vietos, kurioje arba ant kurios galėtų augti, maitintis, daugintis ir pasislėpti nuo priešų. Ta vieta vadinama mikrobuveine. Mikrobuveinės nuo buveinių skiriasi savo dydžiu – jos yra mažos. Pavyzdžiui, geniai kiaušiniams dėti, perėti medyje išsikala uoksą. Medis tampa buveine, o uoksas – mikrobuveine. Buveinė gali būti upė, o joje pastatyta bebrų trobelė yra mikrobuveinė.
Vienas medis gali turėti daug ir įvairių mikrobuveinių. Vienas iš pavyzdžių yra seniausias ir storiausias Lietuvoje Stelmužės ąžuolas. Jame yra genių uoksai, drevės, skylės šakose, žievės atsilaupymai, įtrūkimai nuo žaibo, negyvos šakos, vėžiniai gumbai, grybai, samanos ir t.t. Kiekvienoje mikrobuveinėje galima aptikti bent vieną rūšį, o vienoje drevėje gali apsigyventi keturių ir daugiau skirtingų rūšių gyvūnai (širšės, šikšnosparniai, vabalai, vorai).
Jeigu miškas yra nuolat kertamas, jis padalijimas į mažesnes, izoliuotas dalis. Miškas praranda drėgmę, pastovią temperatūrą, yra dažniau paveikiamas vėjo, nustoja augti dalis augalų ir grybų, gyvūnams pritrūksta maisto, mažėja medžių su mikrobuveinėmis ir t.t. Dėl to gyvūnai pradeda keliauti, ieškoti tinkamos buveinės, o tie, kurie negali – išnyksta. Norint išsaugoti gyvūnų ir augalų buveines kertamame miške, jame išskiriami vertingesni plotai, kur steigiamos kertinės miško buveinės arba Europos bendrijos svarbos natūralios miškų buveinės, kad šiuose plotuose buveinės išliktų ir nemažėtų, be to, iš vienos tokios buveinės gyvūnai ir augalai galėtų pasiekti kitą.
