Prieš keletą metų Indonezija paskelbė perkelianti Javos saloje įsikūrusią savo valstybės sostinę Džakartą į Borneo salą. To priežastis – ne politikų ambicijos, ekonominiai motyvai ar viešųjų ryšių strategija, o klimato kaita. Džakarta skęsta dėl kylančio vandenynų lygio, be to, kenčia dėl žmogaus sukeltos paviršinių vandens telkinių, oro ir kitos taršos. Ir tai ne pirmas toks atvejis kai išsikrausto ištisi miestai. Dėl ekstremalių klimato reiškinių jau dabar milijonai žmonių turi palikti savo namus, o ateityje šis skaičius tik didės. Jei dabar mūsuose vos tūkstantis kitataučių sukelia masinę paniką, ką darysime, kai į mūsų šalį pasibels dar daugiau kitos odos spalvos, kito tikėjimo ar papročių pabėgėlių?
Klimato migracija
Kalbant apie migraciją dažnai vartojama sąvoka – perkėlimas (ang. displacement). Ji apibrėžia situacijas, kai žmonės turi palikti savo namus dėl ginkluotų konfliktų, visuotinio smurto, žmogaus teisių pažeidimų, gaivalinių arba žmogaus sukeltų nelaimių. Judėjimas gali vykti tiek tos pačios šalies viduje, tiek ir į kitas valstybes. Kai kuriais atvejais žmonės po kurio laiko sugrįžta į savo gimtąją teritoriją, o kai kuriais atvejais – naujuose namuose lieka visam laikui.
Vidinio perkėlimo stebėsenos centro (angl. Internal Displacement Monitoring Centre) duomenimis, pernai maždaug 40,5 mln. žmonių buvo priversti persikelti iš savo gyvenamosios į kitą vietą šalyje ir tai aukščiausias rodiklis per pastarąjį dešimtmetį. 9,8 mln. paliko savo namus dėl konfliktų ir smurto, 30,7 mln. – dėl nelaimių, dažniausiai susijusių su įvairiais orų ekstremumais.
Vertinant ilgalaikius duomenis (2008-2020 m. rodiklius), maždaug pusė su gamtos reiškiniais susijusių migracijos atvejų vyko dėl potvynių, daugiau nei trečdalis – dėl stiprių audrų ir uraganų. Kas dešimtas dėl gamtos reiškinių migravęs žmogus tai darė dėl žemės drebėjimų. Kiek mažesnė dalis migrantų yra priversti palikti savo namus dėl laukinių gaisrų, sausrų, vulkanų išsiveržimo, ekstremalios temperatūros ar nuošliaužų.
Europa – saugus prieglobstis
Migracija dėl ekologinių priežasčių vyksta visame pasaulyje. Labiausiai nuo jos kenčia Pietų pusrutulio šalys. Negana to, ekonominis šių šalių pajėgumas dažnai sutrukdo joms tinkamai apsiginti nuo stichinių nelaimių. Tiesa, gamtos ekstremumai neaplenkia ir Europos bei Centrinės Azijos. 319 tūkst. perkėlimų užfiksuota ir čia, maždaug 73 proc. jų lėmė gamtos nelaimės. Tiesa, bendrame pasaulio kontekste perkėlimai šioje pasaulio dalyje sudaro vos 0,8 proc.
Kaip teigiama naujausioje Vidinio perkėlimo stebėsenos centro ataskaitoje, daugiausiai įtakos pernai metų Europos ir centrinės Azijos rodikliams turėjo žemės drebėjimai Kroatijoje, Graikijoje ir Turkijoje, potvyniai Kazakstane ir Uzbekistane, stiprios audros Vakarų Europoje. Audros ir potvyniai sudarė maždaug pusę persikėlimo dėl nelaimių atvejų. Pavyzdžiui, dėl Jungtinėje Karalystėje siautusių audrų „Ciara“ ir „Dennis“ bei kilusio potvynio maždaug 3,4 tūkst. pastatų buvo užtvindyti, o su tuo susiję nuostoliai siekė apie 415 mln. JAV dolerių.
Viena vertus, šie skaičiai rodo, kad ir Europa kenčia nuo klimato kaitos ir su tuo susijusių ekstremalių gamtos reiškinių.
Viena vertus, šie skaičiai rodo, kad ir Europa kenčia nuo klimato kaitos ir su tuo susijusių ekstremalių gamtos reiškinių. Kita vertus, tai, kad šioje pasaulio dalyje tokie reiškiniai fiksuojami nepalyginamai rečiau nei kai kuriose kitose šalyse, leidžia daryti išvadą, kad tai tiek ekologine, tiek konfliktų prasme yra viena saugiausių vietų gyventi.
Jei šiandien Lietuva dažniausiai yra tik tarpinė migracijos stotelė norintiems pasiekti Vakarų Europą, vieną dieną gamtiniais resursais (pavyzdžiui, vandeniu ir derlinga žeme) turtinga, mažą gyventojų tankį ir senstančią populiaciją turinti mūsų šalis gali tapti ypač patrauklia klimato migrantams. Įsivaizduokite, kokia turtinga Lietuva gali atrodyti žmogui, kurio šalyje penkerius metus beveik nelijo, o net ir užklupus liūčiai, visą derlių nuplovė potvynis. Kokia ji erdvi tiems, kurie įpratę viename kvadratiniame kilometre įsitekti ne 45-iese, kaip kad mes, o 425-iese, kaip kad Indijoje ar kitur.
Politiniai sprendimai ir teisinė apsauga
Jei nesiimsime ambicingų kovos su klimato krize priemonių, ekstremalūs reiškiniai ir toliau intensyvės, o su jais spartės ir klimato migracija. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2050 metais klimato migrantų skaičius pasieks 200 mln. kasmet. Be to, vandens stygius paskatins dar daugiau karinių konfliktų.
Realybė, deja, tokia, kad didelė dalis šalių vis dar nėra pasirengusios priimti ir (kas dar svarbiau) integruoti klimato migrantus. Kalbu ir apie visuomenės nusiteikimą priimti kitos rasės, kultūros ar tikėjimo žmones, ir apie šiuos procesus įgalinančias teisines bei politines priemones, kurių nėra arba jose pilna spragų. Ilgą laiką sąvokos „klimato migrantas“ ar jos atitikmens nebuvo net oficialiuose ES teisės aktuose.
Šių dienų padėtis Lietuvoje, kai nei vidaus reikalų ministrė, nei kiti pareigūnai nepateikia jokio konkretaus nelegalių migrantų krizės valdymo plano, o pasienio savivaldybių bendruomenės nedemonstruoja didelės empatijos atvykėliams, tik patvirtino, kad mes nesame pasiruošę ne tik klimato, bet migracijai apskritai. Valdančiųjų retorika tarp eilučių bandant pasakyti, kad žmonių orumo sąskaita bus nesibodima pasiųsti žinią, kad esame pasirengę kariauti ir laimėti hibridinį karą, nėra sprendimas. Tai tik gilina šią politinę ir diplomatinę problemą. Jau neminint, kad ir politinės brandos bei pilietinio sąmoningumo mums tikrai neprideda.
Dabartinė situacija turėtų tapti paskata ruoštis tokiems iššūkiams iš anksto. Ir ne tik stiprinti fizinę sienų apsaugą, bet ir ieškoti sprendimų, kaip integruoti į mūsų visuomenę namų netekusius žmones, bei kaip šiems pokyčiams paruošti mūsiškius. Turime suprasti, kad visi esame žmonės – nors skirtingi, bet lygūs, todėl ir kiekvieno teises turime gerbti vienodai. Istoriškai migracija nėra neįprastas reiškinys. Prieš daugybę metų dėl jos žmonių civilizacija paplito po visą Žemę, o klimatas buvo vienas svarbiausių tai lėmusių veiksnių.
