Margaretos Mitchell romane „Vėjo nublokšti“ pokylių mergaitė Skarlet O’Hara, trokštanti vyrų dėmesio, stovi rūkstančiuose Pilietinio karo griuvėsiuose, ilgėdamasi „raudonosios Taros žemės“. Romano pabaigoje Skarlet galiausiai suvokia, kad stiprybę teikia ne stiprioji lytis, o gimtoji žemė.
Kvaila ir beširdė Skarlet nežinojo, kad banguoti raudonos žemės laukai tėvo plantacijoje, kur triūsė vergai, tėra varganas palikimas. Jos protėviai nuplėšė derlingą viršutinį Džordžijos Pidmonto dirvožemio sluoksnį, palikę vien molio podirvį. Toks žemės nuskurdinimas lėmė ir kitokį skurdą. Pietų plantatoriai kuo labiau alino savo laukus, tuo smarkiau išnaudojo vergus, nes užauginti užtektinai medvilnės, cukraus ir tabako, kad galėtų susimokėti už dukterų pamėgtus šilkus ir pokylius, darėsi vis sunkiau.
Kol nepradedame kasti, tol nepastebime, koks menkas dirvos sluoksnis yra po mūsų kojomis. Bet šis dirvožemis – svarbus istorinis artefaktas. Mineralinių trąšų stygius skatino kolonizuoti vis naujus žemės plotus. Nykstant dirvožemio sluoksniui, kilo krizė, įkvėpusi pirmuosius XIX a. aplinkosaugos sąjūdžius, visa tai glaudžiai susiję ir su sąvokos socialinės gerovės valstybė atsiradimu, ir su globaliu XXI a. kapitalizmu.
Ne aš pirmoji apie tai prabilau. Nuo pat XIX a. gamtosaugininkai, ekonomistai, nacionalistai, aplinkosaugos istorikai daug rašė apie dirvožemio kokybę ir „žemės išprievartavimą“.1 Mano bandymas laisvalaikiu dirbti nuskurdintą miesto žemę teikė vilčių, kad molekulinė biologija galėtų daug ką pakeisti. Mokslininkai jau nemano, kad dirvožemis – tai tik mineralinių elementų rinkinys. Molekulinės biologijos specialistai atskleidė, kad sveikame dirvožemyje gyvena milijardai mikroskopinių organizmų, kurie sudaro nuostabiai sudėtingą superorganizmą. Kasdama žvyrą ir molį svarsčiau, kokia šio dirvožemio mikrobiotos istorija? Ar dirvą po mano kojomis įmanoma praturtinti taip, kad joje vėl knibždėtų gyvastis, tęsianti mažytę savo istoriją?
