Miesto plėtra ar drieka?
Daug nesigilinę į prasmę galbūt „miestų plėtrą“ ir „miestų drieką“ pavartotume net sinonimiškai, nors skirtumas tarp šių dviejų procesų iš tiesų yra esminis. Miestų plėtra tai dažnu ir norimu atveju kontroliuojamas reiškinys, numatant, kur geriausia miestui vystytis, kaip būtų sveika, gera ir ekonomiškai naudinga „paskirstyti“ miestiečius, investicijas. Galiausiai, matyti ne tik šiandieną, galvoti, ko miestui reikės po kelių dešimtmečių, kaip jis turėtų augti, o gal trauktis?
Tuo tarpu miestų drieka dažniau kalba chaotišką miestų išskydimą, buvusios ir dažniausiai dar užsilikusios „kur noriu, ten statau“ kultūros padarinius.
Tuo tarpu miestų drieka dažniau kalba chaotišką miestų išskydimą, buvusios ir dažniausiai dar užsilikusios „kur noriu, ten statau“ kultūros padarinius.
O tai nulemia daugybę dalykų – pradedant sunkiai privažiuojamais keliais, galai žino kaip randamais „kažkur“ įsikūrusių giminių adresais, rytinėmis spūstimis, tarša, vienur perpildytais, o kitur tuščiais prekybos centrais, darželiais ir dar daug. Šį sąrašą, atrodo, būtų galima tęsti visą amžinybę. Apie kuriuos dažnas net nepagalvoja prieš priimdamas itin svarbų ne tik sau, bet ir miestui, o kartais ir valstybei – kur įleisti šaknis.
Nemadingi
Žalioji gamtos tausojimo, išteklių saugojimo idėja išsivysčiusiose pasaulio šalyse įsigali vis tvirčiau. Kaip reikiant susimąstyti verčia negailestingi klimato kaitos padariniai. Tai – viena iš priežasčių, kodėl tiek Vakarų Europoje, tiek kitose šalyse gyventi kompaktiškai, gyventi mieste tiesiog tampa mada.
Vis dėlto, daugelyje valstybių piliečius keltis gyventi į miestus, palikti, o gal net pamiršti, automobilius verčia tas pats komfortas ir finansinis motyvas. Gyvenant mieste – viskas po ranka, nešvaistoma laiko ir pinigų sėdint automobilių spūstyse, o prireikus „pašokti“ kur tolėliau, neretai visuomeninis transportas būna net pranašesnis. Šių dienų profesijų – laisvai samdomų darbuotojų, verslininkų didžiausias arkliukas – laikas, o tai reiškia, kad sutaupo to, kas jiems brangiausia. Taigi „miestietiška“ kompaktiškumo ir patogumo idėja – visiškai ant bangos.
Ir Vilnius, būdamas vienas rečiausių Europos miestų – labai toli nuo šios bangos. Jo plotas 401 kv. km ir tokioje teritorijoje gyvena apie pusė milijono gyventojų. Sakykime, Paryžiaus plotas siekia tik 105 kv. km, tačiau jame sutelpa daugiau nei 2 mln. gyventojų.
Miestai užima 2,6 proc. žemės paviršiaus, o juose gyvena pusė žmonijos, pagaminančios 80 proc. pasaulio BVP. Jungtinių tautų skaičiavimais, miestai turėtų vystytis dar sparčiau, mat juose bruzdės jau 66 proc. žemės gyventojų. Būtent todėl, svarbiausiu uždaviniu miestų planuotojams, urbanistams, tampa planavimas – nuo efektyvesnio teritorijų panaudojimo, naujų būstų, gyvenamųjų plotų tipų iki pačių įspūdingiausių konversijų. O tai, beje, irgi tampa jau ne gyventojų, o miestų „mada“. Miestai jau net varžosi tarpusavyje, kaip efektyviau panaudoti, antram gyvenimui prikelti apleistas ir seniai nenaudojamas teritorijas.
Miestai užima 2,6 proc. žemės paviršiaus, o juose gyvena pusė žmonijos, pagaminančios 80 proc. pasaulio BVP.
Ar šios mados pasiekia Lietuvos miestus? Taip būtų galima sakyti tik apie sostinę, ir šį rodiklį nulemia daugybę iš regionų, rajonų atsikraustančių žmonių. Tačiau tiek to paties Vilniaus, tiek Kauno ar Klaipėdos realybė tokia, kad daugėja būtent rajono gyventojų. Tokių, kurie nori kur nors 20 ar 30 km nuo miesto pasistatyti savo oazę. Iš pažiūros, toks noras net nėra niekuo blogas. Gal tik žiūrint iš to taško, kad jam nutiesti tuos 20 km kelio, anot jo, turi valstybė. Už kiekvieno mokesčių mokėtojo pinigus. Nutiesti ten, kur galbūt neplanavo, kur nebuvo vystymo prioritetų. O kas jei klausimas kiltų – nutiesti jam kelią ar suremontuoti kelią iki vieno iš miesto vaikų darželių ar ligoninių?
Įkišti džiną atgal į butelį
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto profesorius Gintaras Stauskis atkreipė dėmesį, kad drieka yra viena iš dabarties miestų aktualijų. Lietuvoje ji aktuali augantiems miestams ir kai kuriems kitiems, nes apgyvendinimo tinklas pas mus yra retas, žemės turime daug ir įpratome vis griebti naujus plotus, pamiršdami esamas jau užstatytas ir dažnai apleistas teritorijas ir pastatus.
Pasak pašnekovo, žiūrėdami į Europą matome aukštą vadybos kultūrą turinčių miestų pastangas keik galima labiau koordinuoti šį procesą. „Šiaip Europoje naujų teritorijų urbanizavimas yra išimtinai savivaldybių ar valstybės prerogatyva. Numačius, kad miestui reikia naujų teritorijų, jos miesto lėšomis suplanuojamos ir jose įrengiamos gatvės ir tinklai.
Po to nauji sklypai parduodami vystytojams ir privatiems statytojams. Mums matyt atėjo laikas įkišti šį 1990 metais išleistą džiną atgal į butelį, kad naujų teritorijų detalų planavimą realiai vykdytų tik savivaldybės. Tada jos gerai pagalvotų, ar verta investuoti į naujas teritorijas, kurių išvystymas yra brangus, ar geriau rasti paskatų esamų apleistų pastatų tvarkymui, pavyzdžiui, Panerių, Kauno gatvių kvartaluose Vilniuje likę gamybiniai pastatai“, – savo nuomonę dėstė G.Stauskis.
Architektas Martynas Marozas pastebėjo, kad šiuo metų daugelis Lietuvos miestų, užuot glaudęsi, ieškoję sprendimų ir tįsta į pakraščius. „Kol kas iš tiesų vienintelis augantis miestas yra Vilnius. Kitose miestuose tas augimas vyksta į priemiesčius – tiek Kaune, tiek Klaipėdoje didėja rajonuose gyvenančių gyventojų skaičius. Taigi tikrai galime pasakyti, kad miestų driekia vyksta. Ar ji kryptinga – aišku, kad ne. Labai dažnai rajonų ir miestų savivaldybėmis konkuruoja tarpusavyje dėl gyventojų skaičiaus.
Mums matyt atėjo laikas įkišti šį 1990 metais išleistą džiną atgal į butelį, kad naujų teritorijų detalų planavimą realiai vykdytų tik savivaldybės.
Juk ne paslaptis, kad savivaldybės valgo duoną iš gyventojų pajamų mokesčio, o jis surenkamas pagal žmonių gyvenamąją vietą. Tai – jau seniai identifikuota problema. Taigi žmonės, kurie gyvena rajone, mokesčius moka rajonui, o naudojasi miesto infrastruktūra. Dabar prasideda dar chaotiškesnis procesas, kai gyventojai nori savo gyvenamąją vietą deklaruoti kur nors mieste, kad vaikai galėtų eiti į darželius, nori gyventi rajone, bet naudotis visa socialine infrastruktūra. Taigi savaime aišku, kad šis procesas yra chaotiškas“, – komentavo pašnekovas.
Miestas yra „apsimoka“, kitaip tariant yra nenuostolingas, kai viename hektare gyvena 30 žmonių. „Tai yra visiškai juokingas skaičius, tačiau pabandykime vizualizuoti. Viename hektare telpa 10 sklypų po 10 arų, pridėkime infrastruktūrą, gausime po kokius 6 arus. Kiekviename iš tų sklypų gali gyventi po kokius 4 žmones. Taigi matome, kad lietuvio mėgstamas gyvenimo modelis jau yra nuostolingas, nes jame niekaip nesusidaro po 30 žmonių hektare. Tai štai ir kyla klausimas – kas tai yra?
Ar tai yra subsidija, kurią mokame visi už tai, kad kažkas galėtų gyventi plačiai? Ar tai yra neteisingas pajamų ir mokesčių perskirstymas, kai į žmonių, kurie gyvena kompaktiškiau, rajonuose, aplinką nėra investuojama nė kiek, o tuo tarpu individualių namų kvartaluose keliai atsiranda? Pagrindinis klausimas ir yra – ką mes padarėme per tuos 25 metus, kad suvaldytume tą drieką?“, – retoriškai klausė architektas.
Dabar arba niekada
Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius Marius Narmontas neslepia, kad apie šią problemą kalbama jau ne vienerius metus. Spręsti ją pradėtą nuo prieš kelerius metus priimto Teritorijų planavimo įstatymo, o dabar intensyviai dirbama prie kitąmet dienos šviesą išvysiančio Infrastruktūros įstatymo. „Miestų plėtra negali būti chaotiška. Valstybė, savivaldybės turi nusimatyti prioritetus, kuria kryptimi vystyti miestus, kur investuoti, kur pritraukti investicijas“, – kalbėjo pašnekovas.
Pagrindinis klausimas ir yra – ką mes padarėme per tuos 25 metus, kad suvaldytume tą drieką?
Pasak M. Narmonto, būtina atskirti, kur yra prioritetinės zonos, kurias savivaldybė pasirengusi vystyti, o kur ne. Valstybė, savaime aišku, neturi tiek lėšų, kad galėtų įrengti infrastuktūrą ten, kur kiekvienas panoro įsikurti. Būtent todėl kiekvienas, nusprendęs kurtis kažkur toli nuo miesto, o ne jungtis prie bendros infrastruktūros, pastarąją įrengti įsipareigoja pats. Vis dėlto, pasak pašnekovo, itin dažnai nutinka taip, kad statytojas leidimą statyti gauna, pasižadėjęs, kad infrastruktūrą įrengs, o vėliau poziciją pakeičia. Nuogąstauja, kad itin toli viešasis transportas, prie jo negali privažiuoti net greitoji, kodėl savivaldybė neatlieka pareigos – neįrengia infrastruktūros.
Statybos ir teritorijų planavimo departamento direktorius tikina, kad vienas iš rengiamo įstatymo tikslų ir yra sureguliuoti šį procesą. Kaip įmanoma aiškiau numatyti, kas kurioje teritorijoje ir kokiais atvejais atsakingas už infrastruktūros įrengimą.
Vystytis, bet kryptingai
Itin svarbu, pasak M.Narmonto, atkreipti dėmesį ir į numatomą kompensacijų mechanizmą. Naujoji tvarka skatins geriau pagalvoti, kur gyventi, į kurias teritorijas investuoti. Pirmasis investavęs į vieną ar kitą teritoriją turės galimybę susigrąžinti dalį lėšų iš tų, kurie vėliau jungsis prie jau sukurtos infrastruktūros ir ja naudosis. Taigi, pasak pašnekovo, juo tikrai neužkertamas kelias plėsti ar vystytis, o kaip tik – skatinama vystytis racionaliai.
„Mes jokiu būtų nenorime sakyti, kad naujai apgyvendintų teritorijų neturi atsirasti, bet visa tai turi būti vystoma kompleksiškai. Driekos pagrindinė problema yra ta, kad ji fragmentiška, neintensyvi, neplanuota. Kitaip tariant – tose teritorijose gyvena per mažai žmonių. Mes būtent ir turime suteikti joms miestiškumo“, – įžvalgomis dalinosi M.Marozas. Anot jo, Infrastruktūros įstatymas – vienas iš žingsnių, galinčių tai padaryti, tačiau būtina galvoti ir apie konversija bei gyvenamųjų būstų tipų įvairinimą, kad jie taptų vis patrauklesni šių laikų žmogui – pavyzdžiui, nedideli gyvenamieji plotai studentams, kurie linkę dažnai keisti būstus, kotedžai ar kitokie sprendimai arčiau miesto centro.
