Gamtininkas, Aplinkos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius prisimena seną istoriją, kaip daugeliui gerai žinomas autostrados akmuo buvo nušvilptas iš Šilalės rajono.
Teisės aktai draudžia rinkti, sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti didesnius kaip 0,5 kubinio metro akmenis.
1987-aisiais Lietuvoje statyta automagistralė Kaunas-Klaipėda. Statybininkai atrado aukščiausią šio kelio vietą ir nusprendė ją kažkaip pažymėti. Neilgai trukę sugalvojo, kad čia puikiai tiks akmuo iš Šilalės, kuris dargi buvo ir gamtos paminklas. Akmenį autostrados statytojai atitempė šalia automagistralės, nupjovė jo kraštą ir išgraviravo informaciją apie aukščiausią vietą. Vėliau kilo pasipiktinimas, tokio „paminklo“ idėjos autoriams skirta ir bauda, tačiau faktas, kad pavogtas akmuo kaip stovi, taip stovi, o prie jo kasdien stabteli išalkusių ar reikalo prispirtų vairuotojų automobiliai.
Kiek mažesnių akmenų „vagystės“ vyksta nuolat. Ar tai – apskritai problema? Gamtininkai ir gamtosaugininkai mano, kad taip.
Siekia, kad visų akmenų nebūtų galima judinti iš vietos
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyriausiojo specialisto Giedriaus Mikalausko teigimu, galiojantys teisės aktai draudžia rinkti, sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti didesnius kaip 0,5 kubinio metro akmenis. Šis draudimas netgi nepriklauso nuo to, ar akmuo guli valstybinėje, ar privačioje žemėje.
Rieduliai buvo trupinami tiesiog į aukštos kokybės skaldą. Šiandien skaldos poreikį visiškai patenkina Lietuvos dolomito ištekliai.
Pastaruoju metu akmenys dažnai pasiimami ir naudojami paminklų gamybai, statyboms (baseinų įrengimams, laiptams, tvoroms), kiemo papuošimui. Norintys pasipelnyti asmenys riedulius susitempia į savo privačią žemę. Žemaitijos nacionalinio parko atstovų teigimu, jų kaina dar 2009-aisiais siekė po 600-8000 litų už priekabą. Tame pačiame parke kilo idėja riedulius įvertinti pinigais: pavyzdžiui, 500 litų (apie 150 eurų) už vieną riedulio kubą. Tuomet už galiūno išjudinimą iš vietos, pasisavinimą, būtų skiriama dviguba bauda jo vertei, už sunaikinimą (suskaldymą) – keturiskart didesnė bauda.
Pasak G.Mikalausko, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme pabrėžiama, kad viskas, kas yra Lietuvos žemės gelmėse (ir sausumoje, ir vandenyje) yra valstybės nuosavybė. Todėl gamtosaugininkas yra parašęs raštą, prašantį ministerijos išaiškinimo, ar akmenys – taip pat valstybės nuosavybė.
Geologiniuose draustiniuose, pagal jų nuostatas, draudžiama užkasti, atkasti, perkelti į kitą vietą, rinkti ar naikinti riedulynus (natūralias akmenų sankaupas). Tačiau pagal dabartinius įstatymus, niekas nerastų pagrindo nubausti už į kitą vietą pervežtą nesaugomą riedulį.
Akmenys randasi ant žemės ar pačiame žemės paviršiuje. Tuomet jie yra dirvožemio sudedamoji dalis, o dirvožemis – žemės savininko nuosavybė.
G. Mikalauskas siūlo papildyti teisės aktus įrašu apie tai, kad akmenų pernešimas į kitą vietą prilygtų jų sunaikinimui, kitaip tariant, suvienodinti saugomų riedulynų ir nesaugomų didelių riedulių apsaugos taisykles.
Gamtos paveldo objektų vertinimo ir reikšmingumo nustatymo kriterijų apraše nurodoma, kad gamtos paminklais skelbiami rieduliai, kurių matomos dalies tūris ne mažesnis kaip 15 m3, valstybės saugomais gamtos paveldo objektais – ne mažesnis kaip 10 m3, savivaldybės saugomais gamtos paveldo objektais – ne mažesnis kaip 5 m3. Dalis akmenų Lietuvoje yra įrašyti į Nekilnojamojo turto vertybių registrą. Leidimą imti, pjaustyti didesnius nei pusė kubo akmenis suteikia tik Aplinkos ministerija.
Beižionių kaimo seniūnijoje prieš kelerius metus buvo kilęs sambrūzdis dėl didžiulio riedulio, kurį vyrai su kranais jau taikėsi išvežti. Kaimo gyventojai stojo piestu, kilo konfliktas, o netrukus paaiškėjo, kad netoliese gyvenęs kaimynas už akmenį jau buvo paėmęs solidžius 600 litų (taigi, pardavęs valstybės turtą), nors akmuo stovėjo ne kaimyno, o valstybinėje žemėje. Laimei, vietos seniūno prašymu Beižionių ir Pajurgiškių rieduliai buvo įtraukti į geologinių gamtos paveldo objektų sąrašą.
Dolomitas išgelbėjo riedulynus
Lietuvos geologijos tarnybos vyriausiasis specialistas Jonas Satkūnas sako, jog jei akmuo yra paskelbtas saugomu arba yra vienas iš saugomo riedulyno akmenų, su juo negalima daryti visiškai nieko. O kitu atveju, logiškai svarstant, akmuo priklauso arba žemės savininkui, arba valstybei.
„Akmenys randasi ant žemės ar pačiame žemės paviršiuje. Tuomet jie yra dirvožemio sudedamoji dalis, o dirvožemis – žemės savininko nuosavybė. Tai reiškia – privataus savininko arba valstybės. Tuomet akmenį perkelti į kitą vietą būtų galima tik su žemės savininko sutikimu“, – svarstė J.Satkūnas.
Akmenų, vis dar esančių savo natūralioje vietoje nėra daug, didžioji dalis jų yra žmonių skaldyti ir ne kartą judinti.
Paklaustas apie akmenų paėmimą iš jų buvimo vietos ir naudojimą savo reikmėms J.Satkūnas sako, jog tai klausimas apie „labai plataus masto reiškinį“.
„Vienas dalykas, kai rieduliai papuošia sodybas – toks žmonių noras yra suprantamas, tai ta vadinamoji „akmenligė“. Nemanau, kad tai susiję su kokia nors mada – žmonės stengiasi akmenis panaudoti kraštovaizdžio, architektūros papuošimui. Pastaruoju metu didelio noro sunaikinti, sutrupinti – nėra. Istorija rodo, jog iki 1959-ųjų Lietuvoje buvo išžvalgyta apie 500 riedulynų ir jie įvertinti kaip naudingųjų iškasenų telkiniai. Rieduliai buvo trupinami tiesiog į aukštos kokybės skaldą. Šiandien skaldos poreikį visiškai patenkina Lietuvos dolomito ištekliai. Nebėra nė vieno karjero, kurio pagrindinė iškasena, žaliava būtų rieduliai. Galime sakyti, jog dolomitas išgelbėjo daugybę Lietuvos riedulynų“, – sako pašnekovas.
Perkeltas akmuo – tarsi lakštingala narvelyje
J.Satkūnas sako, kad žemės ūkiu užsiimantys žmonės turi kažkaip patraukti laukuose rastus didelius akmenis, antraip jie sugadintų žemės ūkio techniką. Tuomet tokių akmenų lauko pakraščiuose prisikaupia, o kažkam gal kyla mintis juos ir parduoti.
„Rieduliu mes vadiname akmenį, kurio skersmuo yra didesnis nei 20 centimetrų. Tačiau laukuose surenkami ir didesni, ir mažesni akmenėliai – jie jau yra žemės savininko žinioje“, – sako J.Satkūnas.
Jis priminė, kad akmenys nuolat „auga“ iš žemės. Kaip tai vyksta? Akmuo šiek tiek pakyla po kiekvienos žiemos, nes pats akmuo greičiau peršąla, po juo kaupiasi nedidelis kiekis vandens, kuris žiemą virsta į ledą. Na, o ledas šaldamas stumia akmenį aukštyn.
J.Satkūnas pritaria Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovo Giedriaus Mikalausko siūlymui prie draudimų „rinkti, sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti“, pridurti ir „perkelti į kitą vietą“.
Geologo nuomone konkrečioje vietoje esantis akmuo, atneštas ar ledyno, ar kokių nors kitų gamtos jėgų, toje vietoje turi ir likti.
„Akmenį perkėlus jis dalinai praranda savo gamtinę vertę. Kaip gamtos reiškinys jis tampa tarsi išimtas iš bendros gamtinės ekosistemos. Perkeltas akmuo – tai tarsi lakštingala, patupdyta į narvelį“, – palygino J.Satkūnas. Jo teigimu akmenų, vis dar esančių savo natūralioje vietoje nėra daug, didžioji dalis jų yra žmonių skaldyti ir ne kartą judinti.
Vietos bendruomenė, siekdama apsaugoti savo gyvenvietėje gulintį stambesnį riedulį, gali kreiptis į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, ir, tikėtina, akmuo bus paskelbtas gamtos paminklu, saugomu. Ši tarnyba dar papildomai konsultuojasi su geologais, kokia yra akmens gamtinė ir geologinė vertė. Akmuo saugomu gamtos paveldo objektu paskelbiamas Aplinkos ministro įsakymu, o patys vertingiausi akmenys gamtos paminklais Vyriausybės nutarimu. Tam turi pritarti ir žemės, kurioje akmuo guli, savininkas. Po šių procedūrų už akmens išvežimą jau gresia atsakomybė.
Tačiau J.Satkūnas, baigdamas pokalbį, dar kartą pabrėžia, kad bet kokių akmenų – ne tik saugomų – verčiau iš savo vietos nejudinti.
