Žaibų sukelti miškų gaisrai tūkstantmečius buvo natūralus periodiškai pasitaikydavęs gamtos reiškinys. Dabartinės Lietuvos teritorijoje jie dažniausiai įsiliepsnodavo sausuose pušynuose – vadinamosiose Vakarų taigos ir Kerpinių pušynų buveinėse. Kai kurie gyvūnai ir augalai per tūkstančius metų prisitaikė prie pakartotinai kylančių gaisrų ir ugnis tapo būtina jų išlikimui.
Buvusiose gaisravietėse įsikuria ir maitinasi Lietuvoje beveik išnykęs puošnusis žalvarnis. Medžioklei jam reikalingos ugnies palaikomos atviresnės miško aikštelės ir gaisravietėse įsikuriantys šilumamėgiai vabzdžiai. Ugnies nudeginta paklotė padeda sudygti tokioms retoms saugomoms rūšims kaip vėjalandė šilagėlė, kalninė arnika, smiltyninis gvazdikas, plačialapis skiautalūpis. Atviras ugnies suformuotas aikšteles tuoktuvėms pasirenka tetervinai. Natūraliuose Vakarų taigos miškuose, senuose retuose medynuose, apsigyvena kurtiniai.
Valstybei pradėjus aktyviai užsiimti miškų priežiūra ir gaisrų prevencija, daliai buveinių ir rūšių iškilo pavojus išnykti. Todėl, norint jas išsaugoti, reikia panaudoti specialią gamtotvarkos priemonę – savaiminių gaisrų imitaciją, vadinamą kontroliuojamu miško paklotės deginimu. Tai aplinkosaugos ekspertų pripažintas būdas padėti gamtai, kartu išvengiant žalingų didelio masto gaisrų. Šią gamtotvarkos priemonę jau kelis dešimtmečius sėkmingai taiko Skandinavijos šalys Suomija ir Švedija, taip pat kaimyninė Latvija. Atlikus kruopštų pasiruošimą ir būtinus tyrimus, kontroliuojamą deginimą planuojama pritaikyti ir atskirose Dzukijos nacionalinio parko teritorijose.
Plačiau – vaizdo klipe.
Vaizdo klipas parengtas įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje”. Daugiau informacijos apie projektą – čia. Už klipo turinį visą atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.
