Kas plinta Lietuvoje?
Vaikščiodami pajūriu, miškais ar pievomis dažnai tiesiog grožimės gamta, vešinčiais augalais ir net nenutuokiame, kokia išlikimo kova verda tarp augalų. Vietiniai, Lietuvos žemėse seniai šaknis įleidę augalai išgyvena ne pačius ramiausius laikus – į jų teritorijas smarkiai kėsinasi iš kitų kraštų atvykę, tačiau mūsų šalyje puikiai įsitaisę augalai. Tokių agresyvių svečių Lietuvoje ne vienas. Šiuo metu į šalies invazinių rūšių sąrašą, patvirtintą aplinkos ministro įsakymu, įrašyti trijų rūšių krūmai: raukšlėtalapis erškėtis (Rosa rugosa), varpinė medlieva (Amelanchier spicata) ir šluotinis sausakrūmis (Cytisus scoparius).
Tarp svetimžemių augalų, kaip pastebi Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorijos mokslo darbuotojas dr. Zigmantas Gudžinskas, yra ir daugiau krūmų, kurie kol kas į šį sąrašą neįtraukti, tačiau turi invazyvumo požymių ir būtina atidžiai stebėti jų plitimą. „Tarp tokių krūmų yra putinlapis pūslenis (Physocarpus opulifolius), blizgantysis kaulenis (Cotoneaster lucidus), vijoklinis sausmedis (Lonicera periclymenum) ir dar kelių rūšių krūmai. Manome, kad ateityje invazinių krūmų gali daugėti, nes daug auginamų krūmų sulaukėja ir gali imti plisti“, – pastebėjo pašnekovas.
Agresyvūs Lietuvos laukų, pievų ir miškų svečiai „atkeliavę“ iš pačių įvairiausių pasaulio kraštų. Raukšlėtalapiai erškėčiai savaime paplitę Rytų Azijoje. Iš ten buvo atvežti ir auginami kaip dekoratyviniai augalai, naudoti smėlynams sutvirtinti ir auginti dėl daug vitaminų turinčių vaisių. Smėlynus jie gerai sutvirtina, tačiau atsiranda naujų bėdų – visiškai išstumia vietinius, smėlynams būdingu augalus ir ilgainiui visiškai pakeičia buveines.
„Varpinės medlievos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Jos buvo auginamos dėl valgomų vaisių, tačiau paukščiai, noriai lesantys vaisius, šiuos krūmus išplatino po miškus. Šluotiniai sausakrūmiai savaime paplitę Vidurio Europoje, o į Lietuvą buvo atvežti kaip dekoratyviniai augalai ir sėti miškuose gyvūnų pašarui“, – aiškino mokslo darbuotojas.
Vietinių krūmų „konkurentai“ po Lietuvos teritoriją yra paplitę nevienodai. „Pavyzdžiui, raukšlėtalapiai erškėčiai aptinkami beveik visoje šalyje, bet gausiausi ir daugiausiai žalos padaro Baltijos jūros pakrančių smėlynų buveinėms, sparčiai plinta Pietryčių Lietuvos smėlynuose. Varpinės medlievos labai dažnos ir gausios Vakarų, Pietų ir Rytų Lietuvoje, o kitose šalies dalyse kol kas mažiau paplitusios. Šluotiniai sausakrūmiai taip pat labiausiai išplitę Pietų ir Rytų Lietuvoje bei Kuršių nerijoje. Kai kuriose vietovėse šie krūmai sudaro didelius, dešimtis hektarų užimančius sąžalynus ir jų plotai kasmet didėja“, – svetimšalių krūmų „invazijos“ mastus komentavo Z.Gudžinskas.
Pagrindinis kaltininkas – žmogus
Sunkiai išprašomi pievų ir laukų svečiai , pasak Z.Gudžinsko, Lietuvoj jaučiasi puikiai, lengvai dauginasi ir plinta. „Raukšlėtalapiai erškėčiai sparčiai plinta dėl to, kad išaugina ilgus požeminius šakniastiebius ir per kelerius metus sąžalynai labai padidėja. Be to, paukščiai lesa vaisius ir išnešioja sėklas. Panašiai plinta ir varpinės medlievos, tik jų sėklas paukščiai išnešioja dar didesniu atstumu nuo subrendusių augalų.
Sulesę vaisius gali toli nuskristi, kol nesuvirškintos sėklos pasišalina su išmatomis. Šluotiniai sausakrūmiai subrandina daug sėklų, kurios išlieka gyvybingos kelis dešimtmečius. Be to, visi invaziniais laikomi krūmai palyginti greitai subręsta ir ima derėti. Taip pat greitai subręsta ir pradeda daugintis invaziniais laikomi medžiai – baltažiedės robinijos, vėlyvosios ievos ir uosialapiai klevai“, – aiškino mokslininkas.
Šluotiniai sausakrūmiai subrandina daug sėklų, kurios išlieka gyvybingos kelis dešimtmečius. Be to, visi invaziniais laikomi krūmai palyginti greitai subręsta ir ima derėti.
Negana to, kad svetimžemiai augalai Lietuvoje itin vislūs, jų plitimą nedaug stabdo „priešai“. Invazinius krūmus mažai puola ligos, todėl jie atsparesni už vietinius augalus, susidaro palankesnės sąlygos daugintis ir plisti. „Laimė, kad šluotinių sausakrūmių plitimą kartais pristabdo jiems nepalankios žiemos: jeigu pasitaiko daug atodrėkių, o paskui vėl pašąla, dalis šių krūmų žūsta arba apšąla. Deja, apšalę krūmai labai lengvai atželia, išsišakoja ir subrandina dar daugiau sėklų“, – tikino pašnekovas.
Vis dėlto, pagrindinis svetimšalių krūmų plitimo kaltininkai žmonės. Tiesa, dažnai to patys net nežinodami.
„Invazinių krūmų išplitimui daugiausiai įtakos turėjo žmonių veikla. Visi šie augalai buvo tikslingai atvežti ir auginami, bet paskui sulaukėjo ir pradėjo plisti savaime, dėl gamtinių veiksnių įtakos. Žinoma, iki šiol kai kuriuos augalus tebeplatina žmonės. Pavyzdžiui, vis dar tenka matyti, kad pakelių šlaitai želdinami raukšlėtalapiais erškėčiais.
Būtina pridurti, kad ligi šiol žmonės dalį sodų ir gėlynų atliekų išpila į pamiškes, pakeles, vandens telkinių pakrantes. Kai kas galvoja, kad sode sugrėbtų lapų šūsnis niekam nepakenks, tačiau dažnai su tokiomis biologiškai skaidžiomis atliekomis į aplinką patenka daug svetimžemių augalų, tarp jų ir krūmų sėklų. Vėliau tokie augalai išplinta, o kai kurie tampa invaziniais“, – kokie žmogaus veiksmai vietiniai gamtai tampa pragaištingi, aiškino Z.Gudžinskas.
Invazijai ypač jautrūs pajūrio augalai
Kuo invaziniai krūmai grasina seniems Lietuvos teritorijų šeimininkams? Pirmiausia, jie sudaro sąžalynus ir gali nustelbti visus vietinius žolinius augalus, kai kuriuos krūmus, krūmokšnius. Nuo nevaldomos „atvykėlių“ sklaidos itin kenčia pajūrio augalai. „Dėl to pakinta bendrijos, sumažėja rūšių įvairovė, keičiasi buveinės sąlygos. Ypač jautrūs pajūrio ir žemyniniai smėlynai, pamiškių pievos, miškų aikštelės. Be to, kai atsiranda daug kokios nors rūšies augalų, ima keistis ir visa ekosistema. Kai sumažėja vietinių augalų rūšių arba kai kurių visai nelieka, nyksta ir kai kurių rūšių vabzdžiai“, – apie invazinių krūmų „okupacijos“ poveikį kalbėjo Z.Gudžinskas.
Miškuose, kuriuose susidaro tankūs varpinių medlievų krūmynai, dažniausiai nebegali savaime atželti vietinių rūšių medžiai ir dauguma krūmų. „Apskritai, kai kurių invazinių rūšių poveikis aplinkai ir atskiriems ekosistemų komponentams, medžiagų apykaitai gamtoje dar nepakankamai ištirtas ir visų neigiamo jų poveikio aplinkai aspektų dar nežinome. Dėl to labai svarbu tirti ne tik invazinių, bet ir kitų svetimžemių rūšių poveikį aplinkai, kad būtų galima numatyti neigiamas poveikio pasekmes ir laiku imtis būtinų priemonių“, – neabejojo pašnekovas.
Ypač jautrūs pajūrio ir žemyniniai smėlynai, pamiškių pievos, miškų aikštelės. Be to, kai atsiranda daug kokios nors rūšies augalų, ima keistis ir visa ekosistema.
Nuo cheminių preparatų iki Velykų stalo dekoro
Siekiant išlaikyti ar atkurti vietinių augalų bendrijas, vienas iš tikslų – mažinti, stabdyti invazinių rūšių plitimą. Vienas iš pagrindinių būdų – žmonių, kurie vieni didžiausių invazinių rūšių „platintojų“, švietimas. Dažnai sode invazinį krūmą pasisodinęs žmogus nė nenutuokia, kad augalas yra invazinis, kad jo plitimas daro itin neigiamą žalą vietinei florai. Visus gyvybingus invazinius augalus ar jų sėklas, daigus ar kitas dalis draudžiama auginti, parduoti ar kitaip platinti. Tačiau tam, kad būtų paisoma šių reikalavimų, pirmiausia gyventojai invazinius krūmus turi atpažinti.
Pastebėjus netoliese augant varpinės medlievos krūmus reikėtų žinoti, kad šie labai greitai atželia iš kelmų ir išaugina daug šakninių atžalų. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojos Linos Čaplikaitės-Denisovienės, geriausias būdas jiems naikinti –gyvus krūmus apdoroti cheminiais preparatais. „Į kamienuose išgręžtas angas ar įpjovas reikia įterpti glifosato veikliųjų medžiagų turinčių herbicidų. Stiebus galima nupjauti tik tada, kai krūmas visiškai nudžiūva. Jaunus augalus galima išrauti. Negalima auginti varpinių medlievų kaip dekoratyvinių augalų ar kitais tikslais“, – tikino specialistė.
Šluotinis sausakrūmis – kiek kitoks augalas, jis daugiausia žalos daro smėlynų ir sausų pušynų buveinėms. „Šluotinio sausakrūmio šakelės išlieka žalios visus metus, todėl tinka gaminti įvairius dekoratyvius dirbinius, vainikus ar net šluotas, kaip, pavyzdžiui, Dzūkijoje. Jų šakelėmis, o ne saugomais augalais – pataisais, derėtų papuošti Velykų stalą, ar pasigaminti kitų papuošimų. Taip galima prisidėti prie šio invazinio augalo plitimo mažinimo“, – būdus, kaip žmonės galėtų prisidėti prie šio augalo invazijos mažinimo, vardino pašnekovė.
Nedidelius šluotinius sausakrūmius geriausia išrauti, galima juos naikinti nupjaunant antžeminę dalį, tačiau nupjovus atželia tankesni, reikia juos šienauti nuolat; taip pat cheminėmis medžiagomis (herbicidais). Taip pat draudžiama auginti šiuos augalus dekoratyviniuose želdiniuose ar kitose teritorijose.
Aplinkos ministerija inicijavo šluotinių sausakrūmių naikinimą Kuršių nerijoje. Šiais metais jau parengti šios rūšies gausos reguliavimo planai, kurie praktiškai bus įgyvendinami kitais metais.
Raukšlėtalapiai erškėčiai auga įvairiose buveinėse, bet dažniausiai sausuose šlaituose, paupiuose, smėlynuose, pakelėse, dykvietėse. Raukšlėtalapius erškėčius, Linos Čaplikaitės-Denisovienės teigimu, galima naikinti iškasant. „Didelius sąžalynus naikinti sudėtinga, naikinimas trunka daug metų. Geriausia derinti augalų kasimą, dažną ūglių pjovimą ir ganymą (avių, ožkų). Būtina žinoti, kad vieną kartą nupjovus ūglius sparčiau auga požeminiai šakniastiebiai ir sąžalynai dar labiau plečiasi“, – aiškino specialistė. Siekiant užkirsti kelią raukšlėtalapių erškėčių plitimui, draudžiama juos sodinti, auginti ar parduoti.
