Vandens telkinių pakrantėse šiušena nudžiūvusios nendrės, švendrai, šiurpiai, dryžučiai. Jų sėklos seniai išbyrėjo arba jas išnešiojo vėjas, nuplukdė vanduo. Tačiau tamsiuose vandenyse nesimato kitų, vasarą matytų augalų – vandens lelijų, lūgnių, upėse pasroviui besidriekiančių kurklių ir plūdžių, griovius ir kūdras dengiančių plūdenų. Nors daugelio vandens augalų viršutinės dalys žiemai nunyksta, po vandeniu ir toliau vyksta nuo žmogaus akių paslėptas gyvenimas.
Kitų metų sezonui vandens augalai pradeda ruoštis anksti. Vasaros pabaigoje vandens lelijos ir lūgnės subrandina ąsotėlio pavidalo vaisynus. Kad sėklos sėkmingai pasiektų dugną, vandens lelijos žiedynkotis susisuka į spiralę, įtraukdamas vaisyną po vandeniu. Ten „ąsotėlis“ supūva, sėklos išbyra ir gali dumble sulaukti pavasario arba tuoj pat sudygti ir žiemoti kaip mažas daigelis. Vasarą, plaukiojant ežere arba upėje, tikriausiai ne vienam teko matyti iš vandens kyšančius meškeriotojo plūdę primenančius mažos burbuolės pavidalo žiedynus – todėl šie augalai ir plūdėmis vadinami. Žiedai apdulkinami vėjo, todėl žydėjimo metu prisitaikę plūduriuoti vandens paviršiuje, tačiau sėkloms bręstant „burbuolė“ sunkėja, pamažu skęsta ir suyra barstydama sėklas.
Nors daugelis vandens augalų dauginasi sėklomis, tačiau povandeniniame pasaulyje vyrauja vegetatyvinis dauginimas. Šiam tikslui neretai pasitelkiami turijonai (lot. turio – ūgliai), dar vadinami žiemojančiais (žieminiais) pumpurais. Iš tiesų turijonai – tai labai sutrumpėjusios lapuotų ūglių viršūnėlės arba iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susiformavę gumulėliai.
Svarbiausi signalai turijonų formavimuisi – vėstantis vanduo ir trumpėjanti diena. Susiformavę turijonai turi daug krakmolo, todėl yra sunkesni už vandenį, atsiskiria nuo augalo ir nugrimzta į dugną visai žiemai. Sutrumpėjusių ūglių pavidalu dažnai žiemoja plūdės. Pavasarį toks turijonas įsišaknija ir pradeda vystytis naujas augalas. Kai kurios plūdės, pavyzdžiui šukinė plūdė suformuoja požeminius turijonus.
Vasarą vandens paviršiuje plūduriuojantys vandens augalai – aštrys, vandenplūkis, vabzdžiaėdžiai skendeniai suformuoja gumulėlių pavidalo turijonus, kurie žiemą gulėdami dugne pamažu eikvoja rezervinį krakmolą, kad pavasarį iškiltų į vandens paviršių.
Turijonus žiemojimui formuoja ir mažiausi žemėje augalai – plūdenos, neturinčios nei įžiūrimo stiebo, nei lapų. Tai plokštelės pavidalo augalėliai, kurių ir turijonas labai panašus į juos.
Tikri išgyvenimo per žiemą meistrai yra maurabraginiai dumbliai. Tai labai savita dumblių grupė, savo išvaizda šiek tiek primenanti asiūklius. Daugelyje Lietuvos ežerų jie padengia dugną nuo pakraščio iki kelių metrų gylio, ypač jeigu vanduo yra pakankamai skaidrus. Giliausiose ežerų vietose jie žiemoja tokie, kaip ir buvo vasarą, gal tik šiek tiek apirę ar apaugę kitais dumbliais.
Net ir po ledu, jeigu jo nedengia storas sniego sluoksnis, nors ir vangiau negu vasarą jie vykdo fotosintezę. Sekliose ežerų vietose, maurabraginių viršutinė dalis paprastai rudenį nunyksta. Žiemoti lieka dugne ant rizoidų susiformavę įvairių formų gumbeliai arba su dugno nuosėdomis susimaišę taip pat gumbelių pavidalo sustorėję stiebo bambliai. Iš jų pavasarį vėl išauga nauji augalai. Dar antroje vasaros pusėje dauguma maurabraginių subrandina ir išbarsto generatyvinio dauginimosi pradmenis – iki 1 mm dydžio, kaip mažus, lyg perliukus, baltu apvalkalu padengtas oosporas.
