Kas lemia, kad produktas tampa prabangos preke?
Šiandien restorane užsisakyti omarą reiškia gastronominio rafinuotumo viršūnę. Tačiau taip buvo ne visada.
XVIII amžiuje omarai buvo laikomi labai nepatraukliu maistu, kurio turtingos šeimos vengė. Šių vėžiagyvių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rytinėje pakrantėje buvo tiek daug, kad jie buvo naudojami kaip trąšos ir patiekiami kalėjimuose. Kentukio politikas Johnas Rowanas sakė, kad omaro likučiai prie namo vertinami kaip skurdo ir degradacijos požymis.
Omarus prabangos produktu pavertė JAV geležinkelių plėtra. Traukinių operatoriai nusprendė patiekti omarus savo turtingiems keleiviams, kurie nežinojo apie prastą šių jūros gėrybių reputaciją. Jie greitai pamėgo šį produktą ir žinią apie jį parsivežė į didmiesčius, kur jis pasirodė brangių restoranų meniu. XIX amžiaus pabaigoje omarai įtvirtino savo kaip prabangaus maisto statusą.
Kas lemia, kokie maisto produktai tampa prabangos prekėmis? Tiek šių produktų trūkumas, tiek jų kaina vaidina svarbų vaidmenį, rašo portalas BBC.
Kaip ir omarai, austrės jau seniai asocijuojasi su puikiais pietumis ir ypatingomis progomis, labiausia dėl jų didelės kainos. Tačiau jų statusas ne visada buvo toks. XIX amžiuje austrės buvo valgomos neturtingiausių visuomenės žmonių. „Jų buvo tiek daug ir tokių pigių, kad jų buvo dedama į troškinius ir pyragus, kad padidintų jų masę“, – sako maisto istorikė Polly Russell.
XX amžiaus pradžioje austrių atsargos Anglijoje pradėjo mažėti dėl per didelės žvejybos ir taršos iš pramoninių atliekų. Kai jos tapo vis retesnės, jų statusas pakilo ir austrės pradėtos vertinti kaip ypatingas produktas.
Visiškai priešingai nutiko su tokiais produktais kaip cukrus ar lašiša, kurie anksčiau buvo sunkiai prieinami ir prieinami tik turtingiesiems. Šie maisto produktai laikui bėgant prarado „prabangos aurą“, kai žmonės pradėjo juos ūkininkauti, dėl ko šie produktai tapo ne tokie reti, sako Richardas Wilkas, Indianos universiteto antropologijos profesorius emeritas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Praėjusios vasaros karščių rekordas dar ne viskas – ekstremalios orų salygos tik dažnės
Daugelio vaisių ir daržovių anksčiau trūko daug labiau nei šiandien. Kai kurie vaisiai, pavyzdžiui, braškės ir avietės, buvo prieinami tik vasarą, tačiau dabar jų galime nusipirkti ištisus metus. „Tai keičia prabangos suvokimą“, – sako Edinburgo universiteto vyresnysis pasaulinio žemės ūkio ir maisto saugumo tyrėjas Peteris Alexanderis.
Tokių ribotų ir prabangių produktų manija mūsų planetai kainuoja brangiai. Kadangi tam tikros rūšies žuvų ar jūros gėrybių darosi vis mažiau, jų kaina kyla. Padidėjusi vertė skatina žmones žvejoti dar daugiau, dėl ko šios gali išnykti.
Tokių ribotų ir prabangių produktų manija mūsų planetai kainuoja brangiai.
Kada ir kur valgome tam tikrus maisto produktus, taip pat lemia tai, kiek juos vertiname. „Valgymo kontekstas yra tikrai svarbus norint sukurti troškimą“, – sako Glazgo universiteto socialinės psichologijos profesorė Esther Papies ir pastebi, kad prabangus maistas dažnai siejamas su ypatingomis progomis, pavyzdžiui, valgymu restoranuose ar švenčių dienomis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Klimato kaitos kaina: apsauginiai pylimai Klaipėdoje, imigracija ir niokojantys vasaros orai
Tyrimai rodo, kad buvimas aplinkoje, susijusioje su brangiu maistu, gali padidinti ten įprastai vartojamo maisto ar gėrimų patrauklumą ir dėl to žmonės gali norėti mokėti daugiau. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad žmonių noras valgyti sušius padidėjo, jei jie valgė juos japoniško maisto restorane, o ne, pavyzdžiui, paplūdimyje.
COVID-19 pandemijos metu valgymas kartu su kitais žmonėmis savaime tapo prabanga
Teigiami ir šilti prisiminimai apie valgymą kartu su kitais žmonėmis taip pat padidina tam tikrų produktų vertinimą, rašo BBC. Dažnai prabangus maistas valgomas kartu su draugais ir šeima, pavyzdžiui, per Kalėdas.
Maisto istorikė P.Russel pažymi, kad COVID-19 pandemijos metu valgymas kartu su kitais žmonėmis savaime tapo prabanga. „Žmonės troško gaminti kartu ir valgyti socializuodamiesi, – sako ji, – Pasaulyje, kuriame išteklių vis labiau trūksta, o maisto prieinamumas priklauso nuo įvairių kintančių faktorių, patirtis valgant maistą kartu su kitais žmonėmis savaime gali tapti prabanga“.
Kas taps prabangos produktais ateityje?
Nors istoriškai kai kurie maisto produktai, tokie kaip kava, šokoladas ir prieskoniai, buvo prabangos prekės, šiandien tai yra daugelyje išsivysčiusių šalių prekybos centrų tai vieni dažniausiai perkamų produktų. Tačiau kylanti planetos temperatūra ir besikeičiantis klimatas per ateinančius kelis dešimtmečius gali tai pakeisti.
Majų civilizacijos įkarštyje kakavos pupelės buvo vertinga valiuta, naudojama darbuotojams mokėti ir atsiskaityti mainais už prekes turguje. Ispanijos pirkliai pargabeno kakavos į Europą, kur ji tapo populiariu pasigardžiavimu karališkuosiuose rūmuose. 1828 m. Olandų chemikas Coenraadas Johannesas van Houtenas išrado būdą, kaip kakavos pupeles apdoroti šarminėmis druskomis ir pagaminti šokolado miltelius, kuriuos būtų galima sumaišyti su vandeniu. Šis procesas pavertė šokoladą įperkamu produktu, kurį buvo galima gaminti masiškai.
Šiandien šokoladas ir kava vėl gali tapti brangiais ir neprieinamais.
Kava kadaise buvo mažai žinomas delikatesas, naudojamas Etiopijos religiniams ritualams, kol Vakarų prekybininkai šį aromatinį gėrimą XVII amžiuje parsivežė į savo gimtąsias šalis ir patiekė kavinėse, populiariose tarp laivininkų, prekybininkų ir menininkų. Po to, kai olandai pasirūpino ir sodinukais, kavos auginimas greitai išplito visame pasaulyje ir kava tapo populiariu kasdieniu gėrimu.
Šiandien šokoladas ir kava vėl gali tapti brangiais ir neprieinamais.
„Šokoladas ir kava dėl klimato kaitos vėl gali tapti reti, prabangūs maisto produktai“, – sako Monika Zurek, Oxfordo universiteto Aplinkos pokyčių instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Remiantis 2013 m. atliktu tyrimu, dideli žemės plotai Ganoje ir Dramblio Kaulo Krante gali tapti netinkamais kakavai gaminti, jei pasaulinė temperatūra pakils 2 laipsniais, kaip kad yra prognozuojama. „Kakava anksčiau buvo skirta karaliams ir niekam kitam. Klimato kaita smarkiai paveikia gamybos plotus... ji vėl gali tapti prabangesnė“, – sako M.Zurek.
Anot 2015 m. tyrimo, klimato kaita gali sunaikinti pusę viso pasaulio žemės plotų, kurie buvo naudojami kavai auginti. Kitas tyrimas rodo, kad plotai, tinkami kavai auginti Lotynų Amerikoje, iki 2050 m. dėl kylančios temperatūros gali sumažėti 88 proc.
Kai vanilė brangesnė už sidabrą
Tūkstančius metų prieskoniai buvo turto ir galios įsikūnijimas. Aromatinių prieskonių paklausa paskatino pirmuosius pasaulinius prekybos kelius, dėl jos įkurtos didelės imperijos. Šiandien prieskoniai yra paplitę visur ir prekybos centrų lentynose tai vieni pigesnių produktų. Tačiau jie vėl gali tapti prabangos preke.
Prieskoniniai augalai jau kenčia dėl klimato kaitos. Didelis kritulių kiekis ir drėgmė sudaro derlingą terpę kenkėjams, tokiems kaip amarai, ir ligoms, tokioms kaip miltligė. Kašmyre, didžiausiame Indijos šafrano auginimo regione, sausros nusiaubė šių violetiniai žydinčių augalų laukus.
Pastaraisiais metais vanilės gamyba Madagaskare nukentėjo dėl ekstremalių orų. Ciklonas 2017-aisiais nusiaubė 30 proc. salos derliaus, todėl kainos pasiekė rekordinę 600 JAV dolerių (apie 530 Eur) už kilogramą kainą, todėl prieskonis trumpam tapo brangesnis už sidabrą.
„Pavojus, kad kasdieniai gaminiai taps prabangos prekėmis, yra gąsdinantis“, – sako Surrey universiteto Maisto, vartotojų elgsenos ir sveikatos centro direktorė Monique Raats, – Daugelis maisto produktų gali tapti nepasiekiamais didžiajai daliai žmonių.“
Tolyn nuo mėsos
Kasdienį maistą prabangos prekėmis gali paversti ne tik poveikis klimatui ir jų trūkumas. Kintantis žmonių elgesys ir skonis taip pat turės įtakos šių maisto produktų statusui.
„Prabangų maistą galima suvokti kitaip – kaip tokį, kurio neturėtume valgyti dažnai ir daug“, – sako M.Raats, kaip pavyzdį nurodydama mėsą.
Ji sako, kad mėsa, kuri šiuo metu daugeliui žmonių yra kasdienio raciono dalis, greičiausiai taps prabangos preke, nes vis daugiau žmonių renkasi augalinę mitybą, kad sumažintų savo anglies pėdsaką. Žmonėms taip pat gali tekti žengti šį žingsnį dėl didžiulių žemės ūkio paskirties plotų, kurie skiriami mėsos gamybai. Didėjant pasaulio gyventojų skaičiui jai skirti tokius didelius plotus gali tapti neįmanoma.
P.Alexanderis sako, kad mėsos valgymas gali tapti socialiai nepriimtinas ir vertinamas panašiai kaip rūkymas. „Gali būti, kad pasieksime tašką, kai mėsainio valgymas su draugais nebebus šaunus dalykas“, – sako jis.
Tačiau pasiekti šį tašką nebus paprasta, sako E.Papies. „Mėsos valgymas yra norma – dažnai tai ir nacionalinės tapatybės dalis. Nukrypti nuo to yra sunku“, – sako ji ir priduria, kad daugelį veganų ir vegetarų vargina tai, kad šie turi kitiems pasiaiškinti ar pagrįsti, kodėl nevalgo mėsos. Veganizmas, atrodo, sukelia stiprių jausmų, pradedant nuo susierzinimo iki aistringo pykčio. E.Papies teigimu, šią vidinę kovą įveikti padėtų didesnis produktų be mėsos pasirinkimas parduotuvėse.
Tikroji mūsų valgomo maisto kaina
Siekdamos sumažinti savo emisijų kiekį, valstybės ateityje taip pat gali nuspręsti apmokestinti mėsą, kaip daugelis darė su cukrumi, sako P.Alexanderis. Tai pakeltų mėsos kainas ir ji taptų prabangesniu produktu.
Gyvūlininkystė sukuria 14,5 proc. pasaulinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, o raudonos mėsos gamyba sudaro 41 proc. visų šių emisijų. Pasaulinė jautienos gamyba sukuria beveik tokį patį emisijų kiekį kaip Indija – šešta didžiausia ekonomika pasaulyje. O vienam valgomam gramui jautienos baltymų reikia 20 kartų daugiau žemės nei daug baltymų turinčioms kultūroms, pavyzdžiui, pupelėms.
Anot Jungtinių Tautų (JT) Maisto ir žemės ūkio organizacijos, daugelyje šalių „nerimą kelia neatitikimas tarp mažmeninės maisto kainos ir tikrųjų jo gamybos sąnaudų“.
„Todėl maistas, pagamintas išmetant daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų, teršiant vandenį ir orą, naikinant gyvūnų buveines gali atrodyti pigesnis nei tvariau gaminamos alternatyvos“, – rašė JT žemės ūkio tvarumo ataskaitoje.
Kai valgome jautienos kepsnį, nemokame už mėsos pramonės sukeltą aplinkos situacijos blogėjimą, sako P.Alexanderis. „Mes nevertiname šių pasekmių ir nemokame už jas, kai vartojame mėsą“, – tęsia jis.
Mėsos mokestis atspindėtų kai kuriuos šiuos žalingus padarinius aplinkai, tačiau išlieka politiškai nepopuliarus. Anot P.Alexanderio, tai gali pasikeisti, mat vis daugiau žmonių į mėsą žiūri kaip į dalyką, kurio negalime sau leisti dėl jos gamybos poveikio planetai.
