Arboretumo vadovė Valerija Baronienė sako, kad retųjų medžių ir krūmų ekspozicija užima apie 1,5 hektaro, šiame plote sukaupta apie 700 skirtingų rūšių ir veislių augalų. Arboretumas įkurtas prieš 60 metų.
Priima visus „mutantus“
„Daugiausia čia yra dekoratyvinių medžių ir krūmų: margalapių, geltonlapių, pilnavidurių, svyruoklinių ir kitokių įdomių augalų. Laukinių, natūralių rūšių –nedaug. Mes stengiamės surinkti augalus mutantus – su kokiais nors skirtingais morfologiniais požymiais. Jeigu tarp visų miško eglių matome kokią nors neįprastos formos – mažytę, „raganos šluotą“, kitokios spalvos – tokius augalus stengiamės pasidauginti ir auginti čia, arboretume“, – sako dr. V. Baronienė.
Arboretumo vadovė teigia, kad geriausia šią vietą aplankyti pavasarį – tuomet čia žydi magnolijos ir kiti augalai. Dalis krūmų ir medžių pražysta itin anksti – jie jau dabar yra sukrovę pumpurus ir juos susprogdins vos pajutę, kad šalčiai praėjo.
Po Balkanuose augančios balkaninės ir Šiaurės Amerikos veimutinės pušies hibridu auga bruknuolės. Ne, ne bruknės – bruknuolių laukinėje Lietuvos gamtoje nerasite, nes jos yra Šiaurės Amerikos uogos. Tai – mažos raudonos uogelės, tačiau jų skonis labai intensyvus, primena kamparą.
„Šios uogelės – profilaktika nuo vėžio“, – sako V. Baronienė.
Farmacijos pramonė šio medžio dėka uždirba milžinišką pelną: maždaug 60-80 milijonų dolerių kasmet.
Pražūtingas grožis: 8 uogos – mirtina dozė
Ar kada galvojote, kad pušį galima paglostyti?
V. Baronienė parodo spygliuotį ilgais ir minkštais melsvo atspalvio spygliais – smulkiažiedę pušį, įprastai augančią Korėjos pusiasalyje arba Japonijoje.
Vieną ne itin išvaizdų krūmą V. Baronienė būtinai parodo visiems lankytojams. Tai – paprastasis žalčialunkis, nuodingiausias Lietuvos augalas. Jo uogos be jokių kotukų prisitvirtinusios tiesiai prie kamieno ir tai yra vienas iš požymių, signalizuojančių, kad jų skinti ir juo labiau dėti į burną – nevalia.
„Pavasarį žalčialunkiai pražįsta anksčiau negu sulapoja. Žiedai labai kvapnūs, labai gražūs, šiek tiek primenantys alyvas... Bet šiuo krūmu reikia grožėtis iš tolo. Laikoma, kad 8 jo uogos yra mirtina dozė suaugusiam žmogui. Pakramčius šakelę kraujuoja dantenos ir gali iškristi dantys. Todėl visuomet primenu: ne viskas, kas gražu, yra valgoma“, – sako V. Baronienė.
Dar vienas eksponatas ponios Valerijos prižiūrimame arboretume – pažeme šliaužianti pušis. Taip pat veimutinė pušis „garbanotais“ besisukančiais spygliais.
Imperatorių gydytojas, senesnis už dinozaurus
Vaistinėse dažnai skamba frazė „su ginkmedžių ekstraktu“, o iš dviejų dalių sudarytą šio medžio lapų formą turbūt atpažintumėte ir nė kartą jo nematę.
V. Baronienė sako, kad tai – už dinozaurus senesnis medis. Tyrinėjimų duomenimis, ginkmedžių, prieš 300 milijonų metų atsiradus dinozaurams, Žemėje jau žaliavo per 30 rūšių. Azijoje, Kinijoje ir Japonijoje tai yra šventi medžiai.
„Jų apysėklis nuo senų laikų buvo naudojamas vaistams, tačiau tuomet teisę jais gydytis turėjo tik imperatoriai, – atskleidžia pašnekovė. – Šiandien juo gali gydytis visi, nes Vakarų medicina atrado, kad teigiamą poveikį smegenų kraujotakos gerinimui, atminčiai, organizmo atsparumui stresui turi ir ginkmedžio lapai, ne tik apysėkliai. Farmacijos pramonė šio medžio dėka uždirba milžinišką pelną: maždaug 60-80 milijonų dolerių kasmet“, – sakė V. Baronienė.
Hamemeliai naudojami kosmetikos pramonėje, auga Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje. Jie dar vadinami „burtininkų lazdynu“, nes lapais primena lazdyną, o laikosi atvirkščio metų laikų ciklo – rudenį žydi, o pavasarį išbarsto sėklas.
Vis tik pavasarį užsukusiems į arboretumą mažai rūpi ir keisti spygliuočiai, ir medis, kurio lapuose sukoncentruota tokia vertė. Tuomet visi skuba prie magnolijos, kuri jau dabar sukrovusi pumpurus ir kantriai laukia pavasario. Kaipgi jie nenušąla? Gražuolis krūmas pasirūpina savo būsimais žiedais – pumpurėliai pasidengę švelniais „kailinukais“. V. Baronienės teigimu, nušalti jie gali tik tuo atveju, jei po šalnų sektų ilgas atlydys ir netikėtai vėl spusteltų šaltis.
Dar vienas mums neįprastas spygliuotis – dvieilis taksodis arba balinis kiparisas. Šis medis meta ne spyglius, o visas šakeles, ir palei jo kamieną galima aptikti išlindusių kažin kokių kelmelių. Tai – kipariso kvėpuojamosios šaknys, per kurias augalas gauna oro. Medžiai būdingi Šiaurės Amerikai, dažniausiai išauga stambūs ir aukšti.
Raganų šluotos – kokie tai medžiai?
Dar vienas Valerijos svečiams pristatoma krūmas – kalikantas. Šiaurės Amerikoje jis buvo naudojamas kaip cinamono pakaitalas: jo žievė, šakos ir lapai skleidžia malonų aromatą.
V. Baronienė pasakoja, jog Amerikos ir Anglijos šalyse krūmas dar vadinamas „All spice“ („Visi prieskoniai“) – skirtingos jo dalys kvepėjo ir suteikdavo skirtingus poskonius, todėl vietoj gausybės buteliukų spintelėje, užtekdavo sode auginti kalikantą.
Arboretume taip pat auga jau sėklas barstyti pasirengę hamameliai. Šie augalai sėklas barsto trankiai – sprogsta taip, kad šalia stovintį savo sėklų „šūviu“ gali ir užgauti. Hamameliai naudojami kosmetikos pramonėje, auga Šiaurės Amerikoje ir Rytų Azijoje. Jie dar vadinami „burtininkų lazdynu“, nes lapais primena lazdyną, o laikosi atvirkščio metų laikų ciklo – rudenį žydi, o pavasarį išbarsto sėklas.
Ekspozicijoje galima išvysti visiškai taisyklinga rutulio forma augančių spygliuočių – V. Baronienė pabrėžia, kad augalai nėra nei karpomi, nei formuojami – jie auga natūraliai. Apskritą formą turinčios pušys ir eglės vadinamos raganų šluotomis. Į Dubravos arboretumą tokios formos kalninės pušys suvežtos iš Kuršių nerijos.
Buvęs Dubravos medelyno dendrologas Rimvydas Kareiva yra rašęs apie tokią legendą: sąskrydžiuose raganos susidėdavusios kažkur šluotas, o tos virsdavo gyvu medžiu. Vėliau įsišėlusios raganos pamiršdavo, kurgi tas šluotas pasidėjo – na ir tiek to. Tai iš medelių, vadinamų „raganų šluotomis“ žmonės tiesiog žinodavo, kurioje vietoje vyko raganų vakarėlis.
Didžiausios Europos eglės atžalos stiebiasi Dubravoje
Arboretume taip pat auga ir korėjinis kėnis. Sodininkų jis mėgstamas todėl, kad augina kankorėžius nuo pat jaunų dienų, o šio kėnio amžių galima suskaičiuoti pagal „vinutes“, esančias ant jo šakų.
„Padorus kėnis sulaukia bent 15-os metų – tada augina kankorėžius. Korėjinis kėnis juos augina būdamas vos metro aukščio. Kėnių kankorėžiai visada statmeni tarsi žvakės. Ir jų niekas negali turėti. Galite laikyti eglių, pušų kankorėžių, bet ne kėnio. Mat kėnio kankorėžiai sunokę subyra. Lieka tik ašys ir jas galima suskaičiuoti: štai šiųmetės, tos – pernykštės ir taip toliau. Gaila, nes kėnių kankorėžiai vasaros pabaigoje būna tamsiai mėlynos spalvos ir nė vienas augalų žurnalas neapsieina be jų nuotraukų“, – sako V. Baronienė.
Čia auga ir paprastoji eglė ryškiai geltonais spygliais – tiesiog mutavęs tradicinis Lietuvos miškų spygliuotis. O šalia pasodintų dviejų mažučių eglučių laukia didinga ateitis – jos yra didžiausios Europos eglės, tragiškai išvirtusios Serbijos kalnuose, atžalos.
„Eglės kankorėžiai buvo išsiuntinėti visiems botanikos sodams, miškininkystės institutams ir panašioms įstaigoms. Išsiauginome dvi eglutes ir dabar tikimės, kad jos bus didžiausios Lietuvos eglės“, – pasakoja V. Baronienė.
