Gamtos ekstremumai tampa kasdienybe
LAMMC mokslininkės pastebėjo, kad gamta tampa vis mažiau nuspėjama: oro temperatūra svyruoja, o kartais per parą ar vos kelias valandas pasikeičia net 15 laipsnių. Be to, dažnėja sausrų ar neįprastai ilgai trunkančių lietingų periodų. Anot dr. R.Armonienės, staigiai besikeičiančios sąlygos tampa kasdieniu iššūkiu ne tik ūkininkams, bet ir mokslininkams: „Ekstremumai vis dažnesni, nors, tarkime, ir anksčiau būdavo labai šaltų žiemų, jos kartodavosi kas 5–7 metus, o dabar ši tendencija pastebima kas 3–4 metus. Štai 2010, 2011, 2014 metų žiemomis vietomis iššalo net 50-60 proc. pasėlių. Darosi vis sudėtingiau prognozuoti, kas bus rytoj.“
Panašios nuomonės laikėsi ir genetikė dr. K.Jaškūnė. Jos teigimu, pavasarinių javų sėjos metu Lietuvoje beveik visuomet būdavo sausa, tačiau tai nesitęsdavo taip ilgai, kaip šiemet ar praėjusiais metais.
„2016 metai jau buvo vėsesni, šlapesni, o ir 2017 metais daug lijo ir nemažai pasėlių žuvo. 2018-aisiais sulaukėme sausos vasaros, žiemą trūko sniego, beveik nebuvo potvynio, o pavasarį – lietaus. Dėl to netgi paskelbta hidrologinė sausra. Meteorologinės sąlygos labai svyruoja, sakyčiau – lokalizuojasi. Jeigu vienur labai sausa – išlyja kur nors kitur“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Didžiausią grėsmę kelia dėl klimato kaitos vis dažniau kylantys gamtos ekstremumai.
Taigi, pašnekovės sutarė, kad didžiausią grėsmę kelia dėl klimato kaitos vis dažniau kylantys gamtos ekstremumai. Kaip paaiškino dr. R.Armonienė, augalai rudenį užsigrūdina, todėl gali ištverti artėjančią žiemą, tačiau antroje šaltojo sezono pusėje, paprastai sausio pabaigoje ar vasario pradžioje, neretai prasideda atlydžiai.
„Žiemos antroje pusėje žiemkenčiai javai būna ne tokie atsparūs šalčiui. Atlydžių metu temperatūra šokteli aukščiau nulio laipsnių, prasideda augalų vegetacija. Dažniausiai po kurio laiko vėl smogia šaltis ir termometrų stulpeliai nukrenta iki – 20 laipsnių ar žemiau. Padėtį pablogina ir tai, kad sniegas dažniausiai būna nutirpęs, tad augalams iškyla didelė grėsmė iššalti“, – pasakojo ji.
Plinta neįprastos augalų ligos
Dr. K.Jaškūnė pabrėžė, kad sparčiai besikeičiančios sąlygos augalams sukelia stresą: per šalta – blogai, per karšta – taip pat blogai. "Be to, – atkreipė dėmesį pašnekovė, – dėl klimato kaitos ima plisti mūsų kraštams neįprastos augalų ligos. Dažniausiai – tai šiltiems kraštams būdingos grybinės infekcijos."
Jai antrino dr. R.Armonienė bei pridūrė: „Pavyzdžiui, kviečių juodosios rūdys – anksčiau tik Afrikoje ir Europoje egzistavusi liga, sparčiai veržiasi į šaltesnio klimato kraštus. Dabar jos protrūkiai fiksuojami net Švedijoje. Augalų patogenai „keliauja“ į šiaurę ir lengvai prisitaiko, nes oro sąlygos darosi palankesnės jų vystymuisi. Senosios vietinės augalų veislės nėra atsparios naujoms ligoms.
Lietuvos ūkininkai pageidauja vietinių, mūsų žiemoms tinkamų veislių. Norima, kad augalas būtų atsparus ir sausrai, ir šalčiui bei įvairiausioms ligoms, tačiau tai užtrunka ilgai. Be to, jeigu visų savybių yra po truputį, tai nė viena netampa esmine. Kitaip tariant, kai vienas bruožas išreiškiamas labiau, tada silpniau pasireiškia kitos savybės.“
Klimato kaita – iššūkis mokslininkams
Kaip prie besikeičiančio klimato prisitaikyti Lietuvos ūkininkams? Ar paplis nauji, šiltiesiems kraštams būdingi augalai? Dr. R.Armonienė pabrėžė, kad ūkininkai turėtų auginti ne šiltamėges, o naujausias vietines veisles, kurios buvo patikrintos ne vienerius metus trukusio selekcijos proceso metu. Pavyzdžiui, pasak jos, augintojai yra pamėgę vokiškas žieminių kviečių veisles, kurios, nors ir pasižymi didesniu derlingumu, yra netinkamos ekstremalioms žiemoms. „Dėl to, – pasakojo mokslininkė, – pasėliai iššąla, patiriami dideli nuostoliai.“
Ūkininkai turėtų auginti ne šiltamėges, o naujausias vietines veisles, kurios buvo patikrintos ne vienerius metus trukusio selekcijos proceso metu.
„Be to, visada galima auginti kelias veisles ir kelias augalų kultūras, pasižyminčias skirtingomis savybėmis. Tokia praktika įprasta Lietuvos ūkiuose“, – pridūrė ji.
Pašnekovės paaiškino, kad visuotinio atšilimo kontekste itin svarbią misiją atlieka mokslininkai, ieškantys būdų, kaip įveikti kylančius iššūkius. Anot dr. R.Armonienės, siekdami pagerinti ir pagreitinti augalų prisitaikymą prie klimato kaitos, genetikai ieško pradinės genetinės medžiagos, kuri vėliau galėtų būti įtraukta į selekcijos programas.
Paprašyta paaiškinti plačiau, ji pateikė konkretų pavyzdį: „Genų bankuose yra saugomos kultūrinių augalų senosios vietinės veislės, kurios dažnai pačių ūkininkų, atrenkant geriausius požymius turinčius augalus ir vėl juos sodinant, sukurtos prieš šimtmetį. Juose galima rasti ilgainiui prarastų požymių ir savybių, kurios gali būti pritaikytos šiuolaikiniams poreikiams.“
„Be to, – pasakojo ji, – siekiant padidinti genetinę įvairovę augalus galima paveikti tam tikra chemine medžiaga – mutagenu, kuris genome sukelia atsitiktines mutacijas.“ Ar tai reiškia, kad ateityje maitinsimės vien genetiškai modifikuotais produktais? Mokslininkė nuramino: „Nieko panašaus – tai du skirtingi dalykai. Mes, genetikai, negalime naudoti genetinių modifikacijų. Tai, visų pirma, draudžia Europos sąjungos įstatymai. Mutagenezės ir cheminių mutagenų naudojimas nėra uždraustas, kadangi į savo tiriamą organizmą neįnešame jokios naujos genetinės medžiagos.“
Dr. R.Armonienė pabrėžė, kad dėl klimato kaitos kultūrinių augalų auginimo sąlygos tampa vis sudėtingesnės, be to, didelius iššūkius lemia ir auganti žmonių populiacija.
„Valgydami duoną ar daržoves net nesusimąstome, kiek daug pastangų ir išteklių skirta joms užauginti. Mokslas nestovi vietoje – kuriamos naujos veislės ir auginimo technologijos, tačiau Europos mokslininkai yra sunerimę dėl 2018 metais priimtų genomo redagavimo apribojimų, užkertančių kelią norima linkme pakeisti ir patobulinti augalo savybes“, – kalbėjo ji.
Kaip paaiškino mokslininkė, genomo redagavimas padėtų greičiau ir efektyviau kurti ir patobulinti veisles, bei jas pritaikyti ekstremalioms klimato sąlygoms.
