Esama keleto galimų priežasčių, kodėl šių rūšių medžiai šaltuoju metų laiku ne visada numeta lapus. Kai kurie specialistai mano, jog prie šakų prisitvirtinę sudžiūvę lapai nuo žiemos šalčių apsaugo pumpurus. Pavasarį, atšilus orui, medžiai sudžiūvusius lapus numeta.
Šią teoriją papildo dar viena prielaida – žiemą ant šakų pasiliekantys lapai pamažu pradeda pūti, o pavasarį, nukritę ant žemės, yra greitai suskaidomi ir medžiai gauna greitai pasisavinamų papildomų maisto medžiagų. Be to, staiga nukritę sudžiūvę lapai neleidžia iš dirvožemio greitai išgaruoti drėgmei ir paankstina medžio augimo pradžią.
Manoma, kad sudžiūvę ir ant šakų kabantys lapai medžiams padeda apsisaugoti nuo žvėrių, kurie žiemą graužia jų žievę ir jaunas šakeles. Sudžiūvę lapai žvėrių nevilioja, be to, juose mažai maisto medžiagų. Maža to, odiški ąžuolų ar bukų lapai žiemą nuo menkiausio vėjo gana šaižiai šnara ir tas garsas galimai atbaido žvėris. Pastebėta, kad dažniausiai lapų nenumeta jauni medžiai. Jaunų medžių lajas lengviau pasiekia elniai ar stirnos. Todėl gali būti, kad nenumesdami sausų lapų, jauni medžiai apsisaugoti nuo šakelėmis mintančių gyvūnų. Teigiama, kad tokia buko ar ąžuolo savybė išlikusi nuo tų laikų, kai jų buveinėse buvo labai gausu žvėrių.
Paprastasis ąžuolas Lietuvoje, kaip ir kituose vidutiniškai šilto klimato kraštuose, yra gerai pažįstamas vietinis medis. Tačiau negalime pamiršti, kad paprastieji ąžuolai yra šilumą mėgstantys, iš gerokai šiltesnių regionų kilę medžiai. Kitų rūšių ąžuolai, augantys pietuose, lapų niekada nenumeta. Tikėtina, kad Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse augantys paprastieji ąžuolai truputį atsilieka nuo evoliucijos. Todėl gali būti, kad kadaise paprastieji ąžuolai buvo visžaliai, bet, atvėsus klimatui, iki šiol taip ir nespėjo galutinai prisitaikyti ir iki žiemos pradžios numesti visus lapus.
