Užkoduota genuose
Kai visame pasaulyje stebima tendencija, kad žmonės telkiasi į miestus, vis labiau ieško patogaus gyvenamojo ploto centre ir svajoja tiesiog dviračiu per kelias minutes nulėkti iki darbo, Lietuvos miestai išgyvena ne tik šį procesą. Galbūt bėda ta, kad šį išgyvena net mažiau nei jam priešingą. Didieji šalies miestai vienu metu ir priglaudžia iš regionų atvykstančius gyventojus, ir „pameta“ tuos, kurie sugalvoja įsitaisyti vos keliasdešimt kilometrų nuo miesto – atokiai, geriausia, kad aplink nebūtų nė gyvos dvasios.
Šis tiek gyventojui, tiek visuomenei, tiek valstybei brangus malonumas, kurio dažnas nesupranta, atrodo, lyg pasėtas lietuvių genuose. Priežasčių, kodėl lietuvius taip traukia užmiestis ir platūs laukai, pasak Kauno miesto savivaldybės vyriausiojo architekto Nerijaus Valatkevičiaus – ne viena, tačiau pradėti būtų galima nuo žvilgsnio iš urbanisto-sociologo pusės. Detaliau nagrinėjant įtaką miesto driekai, reikalinga panagrinėti istorines priežastis. Juk nuo seno lietuviai – individualistai, pasižymintys stipriu ryšiu su žeme, todėl visais laikais buvo noras turėti savo žemės lopinėlį.
Norima aplink daugiau savo erdvės, savų vaisių ir daržovių, bet gyventi šalia miesto. Taip pat, keldamiesi iš miesto į jo pakraščius ar užmiestį, žmonės tikisi pigesnio pragyvenimo, geresnės gyvenimo kokybės, bet realybė tokia, kad tokiose teritorijose nėra visiškai išvystyta visa infrastruktūra. Taip pat įtakos turi ir bendra socialinė padėtis. Gyventojai, tikėdamiesi sutaupyti, keliasi iš sovietmečiu statytų daugiabučių į užmiestį, sodų bendrijų teritorijas, kurios, deja, nėra pritaikytos nuolatiniam gyvenimui“, – kalbėjo pašnekovas.
Keldamiesi iš miesto į jo pakraščius ar užmiestį, žmonės tikisi pigesnio pragyvenimo, geresnės gyvenimo kokybės, bet realybė tokia, kad tokiose teritorijose nėra visiškai išvystyta visa infrastruktūra.
Architektas Martynas Marozas pridurdamas atkreipė dėmesį, kad neretai visuomenė nesupranta, kam priklauso atsakomybė už infrastruktūros kūrimą ten, kur tik užsigeidi. „Mes kol kas kaip tauta nesuprantame to, kad jei mes nusiperkame sklypą kažkur laukuose – patys esame už jį atsakingi. O jei infrastruktūra dešimt metų ten nėra įrengta – patys kalti. Reikalauti iš valstybės įrengti infrastruktūrą tokiose vietose yra reikalauti to, kas tau tikrai visiškai nepriklauso. Tai tiesiog nėra teisėti lūkesčiai“, – komentavo architektas.
Pasak pašnekovų, privalu skiepyti požiūrį, kad dažniausiai kelias yra atvirkštinis – pirmiausia infrastruktūra, o tada kita plėtra. Tokiu atveju išvengiama daugybės problemų. O jei vis dėlto keltis toli nuo miesto norisi, atsakomybę už tai prisiimti turi pats.
Kodėl miestiečiai turi mokėti?
Suburbanizacijos procesą kontroliuoti, anot architekto M. Marozo, tiesiog privalu. Ir visi turi tai suprasti. „Galbūt žmogus ir sako – mano svajonė turėti namą, o kelias, vandentiekis, infrastruktūra man jau yra šalutiniai dalykai. Labai dažnai kažką būtent tokio gyventojai ir nusiperka, o tada gyvena vidury laukų, be jokių komunalinių paslaugų. Vėliau prabėga dešimt metų ir sako – kur mano darželiai, mokyklos ir transportas.
O juk jis nori, kad visa tai ten kažkur jam būtų įrengta už visų lėšas. Gali, kas nori, kaltinti per dideliu ar reguliavimu, ar kuo kitu, bet aš nematau, kodėl kaip pilietis turiu mokėti už tai, ko man nereikia. Aš gyvenu mieste, gyvenu kompaktiškai, nevažinėju automobiliu, stengiuosi naudotis visuomeniniu transportu, neteršti gamtos. Kodėl turiu mokėti už kažką, kas tik didina taršą ir mano miestui visiškai neapsimoka?“ – retoriškai klausė architektas.
Galbūt žmogus ir sako – mano svajonė turėti namą, o kelias, vandentiekis, infrastruktūra man jau yra šalutiniai dalykai.
Svarbu paminėti, kad dažnam, įsikūrusiam laukuose, infrastruktūros nereikia tik iš pradžių. Vėliau atsiranda klausimai – kur mano visuomeninis transportas, kur kelias, kuriuo prireikus galėtų atvykti gaisrinė ar greitoji pagalba, apšvietimas ir kiti dalykai. Gyventojas reikalauja, kad šie patogumai jam būtų įrengti už visų mieste kompaktiškai gyvenančių žmonių mokesčius, ir dažnai ten, kur savivaldybė plėtros net neplanuoja.
N.Valakevičius pridūrė, kad tokios plėtros įkaite tampa ir pati savivaldybė: „Ji tampa įkaitu ir yra priversta įrenginėti brangiai kainuojančią infrastruktūrą, kuria daugiausia naudojasi priemiestinių vietovių gyventojai. Tai ne tik inžinerinė infrastruktūra: keliai, vandentiekio, nuotekų tinklai, bet ir socialinė infrastruktūra: švietimo, sveikatos įstaigos ar kita.
Priemiesčių gyventojams tenka didesnės išlaidos, nes, norint apsipirkti, praleisti laisvalaikį, vaikus nuvežti į darželius, mokyklas, patiems vykti į darbus, kurie yra mieste, reikia vykti automobiliu. Mat šalia nėra vaikų darželių, mokyklų, darbo vietų, prekybos centrų, laisvalaikio ar gydymo įstaigų. Tai sukuria tiek vidinę, tiek švytuoklinę migraciją, dėl kurių didėja užterštumas, sukeliamos transporto spūstys.“
Pasak M. Marozo, reguliavimas tikrai nesuriša rankų plėtrai, atvirkščiai – atveria galimybes kompleksiniam požiūriui, kuris naudingas visiems. Tokios praktikos jau taikomos daugelyje šalių. „Man teko ne vienus metus praleisti Olandijoje. Ten, pavyzdžiui, vykdomos ilgametės būsto programos. Kas kažkiek laiko numatoma, kiek ir kokių konkrečiai būstų bus statoma vienoje ar kitoje miesto teritorijoje. Rezervuojami plotai mieste būtent tokiems būstams, kokių nori gyventojai – tarkime, kotedžai ar individualūs namai su nedideliu kiemeliu. Svarbiausias aspektas čia vienas, kad viskas yra planuojama, tikrai nepaliekama gyventojų valiai. Visa tai prasideda nuo aiškios žemės konsolidacijos strategijos, yra įrengiama infrastruktūra, o tada jau ir sklypų kaina visai kita“, – pasakojo pašnekovas.
Yra ir kita medalio pusė
Darnus miestų vystymo procesas, aišku, ne tik pačių statytojų, bet ir savivaldybių, pačios valstybės reikalas. Architektai atkreipia dėmesį, kad per dešimtmečius susidaręs chaosas suteikia gyventojams pagrindo dairytis į priemiesčius. Pirmiausia, keltis į užmiestį ne retą, pasak M. Marozo, pastūmėja finansinis aspektas. „Aišku, turime suvokti ir tai, kad šiais laikais Vilniaus centre sunku rasti būstą už prieinamą kainą. Sostinėje už 100 tūkst. eurų tu nieko, kas atitiktų nedidelės, trijų–keturių asmenų šeimos poreikius, nenusipirksi, o pasistatyti namą Vilniaus rajone už kokius 80 tūkst. gali. Tai finansinis argumentas yra vienas iš pagrindinių“, – svarstė pašnekovas.
Aišku, žiūrint iš šitos perspektyvos, juk ir miestas turi pasiūlyti žmogui tai, ko jam reikia.
M. Marozas išsakė dar vieną itin svarbų, bet kartais pamirštamą aspektą – būstų tipologiją. „Aišku, žiūrint iš šitos perspektyvos, juk ir miestas turi pasiūlyti žmogui tai, ko jam reikia. Miestas turi atitikti jame gyvenančių žmonių poreikius. Iki šiol Lietuvoje buvo kuriami visiškai tokie pat būstai kaip ir sovietmečiu, o tai yra visiškai nepriimtina tendencija. Dabar nuolat kalbame apie tų namų renovaciją, o po 15 metų gali būti, kad kalbėsime jau apie naujų namų renovaciją“, – apie trūkstamą būsto įvairovę kalbėjo architektas.
Pašnekovo teigimu, sostinėje tikrai stinga kotedžų už prieinamą kainą, „starterių“, kitaip tariant, būstų, kur galėtų apsistoti tik ką universitetus baigę žmonės; aišku, labai trūksta ir nuomojamo būsto. M. Marozo teigimu, tikrai yra nedidelių butukų poreikis arčiau susisiekimo centrų, taip pat – pats laikas galvoti ir apie įvairesnius mikrorajonus. „Juk ten turime tik vieno, dviejų ar trijų kambarių butus, o kažko kitokio dažnai nerasi nė su žiburiu, todėl tai dažnai atrodo nepatraukli vieta gyventi“, – tikino architektas.
Tuo architektas įsitikino gyvendamas Olandijoje. Palyginti su ja, Vilnius itin retas miestas, o jame dar ir apstu ploto vystymuisi, konversijoms. Architektas įsitikinęs, kad potencialo Vilnius turi itin daug, tereikia, kad kas nors jį pamatytų – kompleksiškai pažiūrėtų į miesto planavimą ir numatytų, kaip, kada ir kokiais būstais apstatyti naujas teritorijas. Jau kelerius metus rengiamas Infrastruktūros įstatymas, anot pašnekovo, vienas iš galimų įrankių suvaldyti chaotišką plėtrą.
