Visi amatai – susiję su Nemunu
Panemunių regioninio parko vyriausioji specialistė Vaida Mozūraitienė sako, jog pastatas, kuriame įsikūrusi šio parko direkcija ir lankytojų centras yra XVIII amžiaus karčema.
„Šis pastatas priklausė Panemunės piliai ir jį visuomet nuomojosi žydų tautybės žmonės. Pastatas išliko autentiškas: didžiulėje vežiminėje šiuo metu yra lankytojų centro ekspozicija, pavadinta „Nemunas ir gyvenimas prie jo“, – sakė V.Mozūraitienė.
Ekspozicijoje matyti, kokie augalai auga, kokie gyvūnai šmirinėja Nemuno pakrantėse. Galima pamatyti, kaip šioje vietovėje kinta Nemuno vaga.
„Pristatome senuosius verslus – laivybą, sielininkystę. Ekspozicijoje sužinosite, kokią įtaką Nemunas darė žmonių gyvenimui“, – kalbėjo V. Mozūraitienė.
Kadangi tiltai per Nemuną tebuvo Kaune ir Tilžėje, vietos gyventojai nevargdavo tiek dardėti iki tilto ir per Nemuną keldavosi įvairiais keltais. Vieni iš jų buvo dideli, skirti vežimams su arkliais ar automobiliams perkelti, kiti – paprastos valtys, kuriomis valtininkai perkeldavo pavienius žmones.
„Ekspozicijoje parodome šių keltų tipus. Vieni iš keltų buvo vadinami „samoliotai“ ir veikė švytuoklės principu – jie buvo pritvirtinti upės viduryje, o srovė juos nunešdavo į vieną ar kitą krantą“, – pasakoja Panemunių regioninio parko atstovė.
Ekspozicijos lankytojai gali įlipti į specialiai tam pritaikytą valtį ir pasijusti, lyg patys plauktų Nemunu. Dar vienas archaiškas Panemunės amatas – sėlininkystė. Sėlininkai skirtingais būdais rišdavo ilgiausius rąstus ir gyveno neįprastą gyvenimą.
„Sielininkai naudojo specifinius profesinius žodžius. Pavyzdžiui, virvę iš karklų, kuria surišdavo apie 100 metrų ilgio rąstus vadino „Barbora“, o rišimą viela – „Ema“. Sieliai iki Kauno ar Veliuonos atplaukdavo iš Baltarusijos ir toliau keliaudavo link Klaipėdos“, – neįprastą sielininkų profesinį žodyną atskleidžia pašnekovė.
Legendomis apipintas ir Velnio kalnas. Kodėl? Ne, šįkart nelabasis nenešė jokio akmens. Tiesiog ponai mėgdavo gėrėtis vaizdu nuo kalno prie gėrimo taurės ir kupinos mėsos lėkštės. O klausydami per mišką aidinčių balsų valstiečiai linguodavo galva: „Vėl tie velniai ten...“.
Nemunu seniau zujo krovininės baržos, buriniai, gariniai laivai. Panemunių regioninio parko lankytojų centre galima pamatyti seniausią Lietuvoje burinį laivą, kuriam statyti reikalingi medžiai nukirsti XVIII amžiuje. Jis vadinamas Merkinės laivu.
Botaninis draustinis – dviejų skirtingų miško tipų sandūroje
Šilinės karčema sovietmečiu keitė savo paskirtį – buvo ir parduotuvė, ir dalinai gyvenamasis pastatas, sėlių plukdymo kontora, bakenų (specifinių plūdurų) remonto dirbtuvės. 2000-aisiais metais Šilinės karčema restauruota ir jame įsikūrė Panemunių regioninio parko lankytojų centras.
Visai netoliese – Šilinės ąžuolynas bei botaninis draustinis. V.Mozūraitienė pasakoja, kad per draustinį keliaujant pažintiniu taku abiejose tako pusėse atsiveria labai skirtingos miško buveinės.
Pirmiausia lankytojai pastebi ąžuolais apaugusią seną ganyklą, vėliau – stepinių pievų lopinėlius, kurie pavasarį apsipila įvairiausių augalų žiedais.
„Yra stotelių su valgomais augalais, uogomis. Čia einant galima paskanauti kiškio kopūstų, yra aviečių, mėlynių lopinėlių“, – atskleidžia V.Mozūraitienė.
Šilinės botaninio draustinio pažintinis takas tarsi atskiria vakarų taigos buveinę (senas pušis su pomiškiu, samanomis, krūmais) nuo skroblyno. Po skroblais praktiškai niekas neauga, nes jų lapija – labai tanki.
„Nukritę skroblų lapai išskiria tam tikras medžiagas, todėl po jais kitokia augalija neauga, – paaiškino pašnekovė. – Eidamas taku matai tarsi du skirtingus miškus.“
Takas yra apie vieno kilometro ilgio, galbūt pasiseks pamatyti ir paukščių, ypač – nagingąją meletą, kuri ištaršo bet kokį labiau papuvusį kelmą.
„Galima pamatyti ir kėkštų, ypač rudenį, nes take yra nemažai ąžuolų, o kėkštai juk taip mėgsta prieš žiemą pasislėpti giles. Kartą su vaikais matėme kiškį ir stirnų“, – sakė V.Mozūraitienė.
Paslapčių ir legendų kupinas Gelgaudiškio dvaro parkas
Panemunių regioniniame parke vingiuoja ir ilgesnis – Gelgaudiškio dvaro pažintinis takas, kuriame galite ne tik išgirsti, bet ir visomis juslėmis pajusti praeities įvykius.
„Jis prasideda dvaro parke, labai smagu pradėti savo kelionę pačiame Gelgaudiškio dvare. Be to, čia galima užsisakyti teatralizuotą ekskursiją, kuri lydi viso pažintinio tako metu“, – sako pašnekovė.
Kelionė dažniausiai prasideda nuo dvaro parko žvaigždės. Tai – vieta, į kurią sueina 8 takai. Gelgaudiškio dvaro šeimininkai tokią vietą iš želdinių suprojektavo dar XVIII amžiaus pabaigoje.
Žvaigždė turi praktinę paskirtį – dvarininkai iš „žvaigždės“ centro medžiodavo, nes bėgančiam žvėriui bet kokiu atveju reikėdavo kirsti dar kelis atvirus takus.
Toliau parke stūkso Asesoriaus kapo kalnelis. Pasakojama legenda, kad asesorius (teisėjas) įsimylėjo žemesnio luomo merginą, tačiau dėl anuomet galiojusių taisyklių negalėjo jos vesti. Tuomet vyras tiesog nusišovė.
„Kai vyksta teatralizuota ekskursija, dalyviai kiekviename punkte sutinka šių istorijų herojus. „Žvaigždėje laukia medžiotojai su medžiokliniais šunimis, prie asesoriaus kalnelio rauda jo mylimoji“, – sako V.Mozūraitienė.
Vaiguvos upelio slėnyje gyvena vos keli žmonės, upelio krantai – itin statūs. Jokio kito kelio, vedančią į šią vietovę – nėra. Tik todėl vietiniams ir tik jiems suteikta išskirtinė teisė namo pargrįžti važiuojant pačiu upeliu.
Toliau – legendomis apipintas Velnio kalnas. Kodėl? Ne, šįkart nelabasis nenešė jokio akmens. Tiesiog kalnas atveria įspūdingą vaizdą, kuriuo ponai mėgdavo gėrėtis prie gėrimo taurės ir kupinos mėsos lėkštės. O klausydami per mišką aidinčių balsų valstiečiai linguodavo galva: „Vėl tie velniai ten...“. Kitas paaiškinimas – jog lauke šalia kalno būdavę daug akmenų, todėl jį suarti būdavęs sunkus darbas. Žmonės, žinodami artėjančią pareigą, keiksnodavosi: „Vėl prie to velnio kalno reikės arti.“
Keliaujant toliau Gelgaudiškio pažintiniu taku stebimi dirbtinai čia įveisti bukai, juodosios pušys, daug ošiančių ąžuolų. Daugiau nei 2 kilometrų pasivaikščiojimas po Gelgaudiškio parką baigiasi vėl prie dvaro.
Egzotika ir vargas – gyventojai namus pasiekti gali tik upeliu
Dar viena parko įdomybė – Vaiguvos upė-gatvė. Vaiguvos upelio slėnyje gyvena vos keli žmonės, upelio krantai – itin statūs. Jokio kito kelio, vedančią į šią vietovę – nėra. Tik todėl vietiniams ir tik jiems suteikta išskirtinė teisė namo pargrįžti važiuojant pačiu upeliu. Pastaruoju metu palei upelį nutiestas pėsčiųjų takas.
„Upelis – nėra gilus, bet jis niekuomet neišdžiūsta – net karščiausią vasarą. Pavasarį, žinoma, vandens jame yra daugiau, tuomet jau su automobiliais pravažiuoti nėra galimybės. Tačiau ten yra vos 4 sodybos. Paprasčiau būdavo, kai žmonės važinėdavo arkliais su vežimais. Tuomet pravažiuodavo tiek vandens lygiui pakilus, tiek nukritus. Dabar esant polaidžiui žmonės turi pasilikti automobilius arčiau kelio ir paėjėti“, – pasakoja V.Mozūraitienė.
Iki soties prisiragavę įspūdžių kelionę po Panemunių regioninį parką visuomet galite užbaigti užkopdami ant vieno iš piliakalnių. Puikius vaizdus atveria Žemosios Panemunės piliakalnis.
„Status, aukštas, stovi kairiajame Nemuno krante. Nuo jo gražiai atsiveria Nemuno slėnis, kitos apylinkės. Jis pritaikytas lankymui, bendruomenė ten švenčia šventes. Dar rekomenduočiau aplankyti dešiniajame Nemuno krante esantį, sutvarkytą Kartupėnų piliakalnį. Jis „išvaduotas“ nuo medžių, įrengti laiptai, stovėjimo aikštelė netoliese. Ant šio piliakalnio (pagal vienų istorikų teiginius) yra stovėjusi Bisenės pilis, 1283 –ais metais užpulta kryžiuočių. Ir tai – pirmoji Lietuvos pilis, užpulta kryžiuočių“, – sakė pašnekovė.
Dar po kelių dešimtmečių, 1316-aisiais, pilis buvo galutinai nugriauta po eilinio kryžiuočių puolimo.
