Tai tikra globalizacijos rykštė, naujausiųjų laikų problema. Mėgėjiška akis invazijų galbūt nepastebi. Kodėl apie tai svarbu kalbėti? Invazinių rūšių įsigalėjimas yra priskiriamas prie tokio didelio masto ekologinių iššūkių kaip klimato kaita, oro tarša, dykumėjimas. Bet suprasti didelius dalykus dažnai būna sunku.
Kad problema rimta ir aktuali, dažniausiai įsitikiname, kai asmeniškai patiriame kokią nors žalą. Taip netikėtai išgarsėjo Sosnovskio barštis. Augalui išplitus, žmonės ėmė jį tyrinėti. Jie įsitikino, jog šio augalo sultys nudegina odą ir palieka ilgai negyjančias žaizdas. Nuo tada visuotinai pritarta, jog šiuo augalu reikia ne gėrėtis, o juo kovoti. Kaip Sosnovskio barštis, taip ir uosialapis klevas turėtų būti visuotinai pripažįstamas naikintina rūšimi.
Gamtosaugininkui sunku pasmerkti bet kurį gyvą sutvėrimą. Tas pats uosialapis klevas – nei jis piktas, nei turi slaptų kėslų. Jis tiesiog yra kupinas savybių, kurios daro jį agresyviu aplinkai. Kaip vilkas negali tverti be grobio, taip klevas svetimame krašte negali be invazijos.
Problemos nebuvo, kol žmonės nepradėjo intensyviai keliauti po pasaulį ir auginti nevietinius augalus. Tarpukario Lietuvoje medis buvo gausiai sodinamas kartu su topoliu skurdžiuose miesto želdiniuose kaip greitai auganti, sparčiai žalius plotus sudaranti rūšis. Galbūt tada tai buvo tinkamas pasirinkimas?
Reikia pažymėti, kad ne visi svetimų kraštų augalai mums kelia rūpesčių. Šalyje gražiai auga ir niekam negrasina tujos, alyvos, jazminai, hortenzijos, rožės, rūtos ir bijūnai.
Kad svetimžemis augalas gautų invazinį vardą, jis privalo pasižymėti šiomis savybėmis: turi sparčiai plisti, daugintis, nukonkuruoti vietines rūšis ir ilgam laikui užimti jų vietą. Jokia vietinė žolė negeba įveikti kanadinės rykštenės. Joks gluosnis negeba praaugti uosialapio klevo. Kova yra nelygi.
Bet kaip minėjau anksčiau, neturime degti pykčiu augalui. Juo labiau negalima mokyklose kalbėti apie naikintinus medžius. Taip netyčia galima įdiegti nepagarbą gyvybei. Dargi, uosialapis klevas yra dvilytis medis, tai reiškia kad vyriški individai sėklų neplatina todėl reikšmingos žalos nedaro. Vienas kitas, ypatingos formos, didelių gabaritų medis gali būti saugomas kaip orą valantis, pavėsį suteikiantis augalas.
Šalies upių pakrantės nuo seno buvo apaugusios natūraliomis karklų ir gluosnių bendrijomis. Kas galėtų pagalvoti, jog iš pažiūros prasti karklynai yra labai turtingi ir vertingi. Lietuvoje savaime auga 18 gluosnių ir karklų rūšių. Mokslininkai dar išskiria 11 porūšių, 12 varietetų, 67 formas ir 31 hibridus. Tikras karklynas! Daugelis gluosnių, karklų, žilvičių pasižymi puikiomis dekoratyvinėmis savybėmis.
Dažniausiai želdiniuose auginamas baltasis, trapusis gluosniai, purpurinis karklas, žilvitis, pajūrinis ir smailialapis gluosniai. Blindę vertiname dėl žiedų, vadinamųjų kačiukų. Kiekvienai vietinei rūšiai artimas būrys jai artimų gyvūnų. Upių pakrančių buveinėse, karklynuose įprasta sutikti šiuos smulkius paukščius: nendrinę startą, didžiąją krakšlę, lakštingalą, upinį žiogelį, ežerinę nendrinukę, ūsuotąją zylę, remezę ir dar būrį kitų.
Dar būtina suprasti, kad be sąlyginai paprastai pastebimų paukščių, krūmynuose veisiasi šimtai vabzdžių, vorų, moliuskų ir kitos biologinės įvairovės. Tai vertybė pati savaime, kurią sunku pervertinti. Kas atsitinka, kai įprastų krūmynų bendrijas pakeičia uosialapio klevo sąžalynai? Minimas medis kilęs iš šiaurės Amerikos. Montanoje, Jutoje ir Kalifornijoje jis auga lygus, niekam netrukdo, yra darniai įaugęs į vietines mitybines grandines. Amerikoje turbūt šimtai vorų ir musių rūšių suka lizdus ant uosialapio klevo šakų.
Europos žemyne šis medis nėra vertingas vietinei gamtai, nes absoliuti dauguma rūšių paprasčiausiai jo nepažįsta. Rūšys jame neranda maisto, nesuka lizdų, nekala uoksų, negraužia žievės ir lapų. Dauguma rūšių labai konservatyvios. Jei volungė šimtus metų gyvena liepyne, į alksnyną jos nenuvarysi. Jei mėlyngurklė mėgsta pilkąjį karklą, uosialapis klevas jos nedomina. Uosialapių klevų sąžalynai svetimi vietinėms rūšims. Nors užvirtę upių krantai primena džiungles, jose gyvybės maža kaip dykumose. Ten skurdu žvėrių, paukščių, žolių. Liūdna pripažinti, dauguma Lietuvos upių pakrančių, ypač prie miestų, yra apžėlusios šiuo ydingu medžiu.
Uosialapis klevas žydėdamas gali sukelti viršutinių kvėpavimo takų alergijas. Taip pat jis užima naudingų medžių - juodalksnių, uosių - vietą, taip mažindamas medynų vertę. Šie argumentai kasdieniški, todėl labiau įtikinantys. Aišku, grėsmė rimta. Ką mums daryti?
Kaip gintis nuo medžio transformerio? Pirmiausia, jokiu būdu neįsivežkime, nepirkime ir neauginkime uosialapio klevo. Nesodinkime jo gamtoje. Vykdykime jo kontrolę, tai yra stebėkime, ar uosialapis neatsirado naujoje vietoje. Invazines rūšis leidžiama naikinti. Jaunus uosialapius klevus rekomenduotina išrauti arba iškasti su šaknimis. Prieš kertant stambius medžius, rekomenduojama juos nudžiovinti. Kova su uosialapiu pripažįsta net aplinkosauginės organizacijos. Medžiui nudžiūvus, jį galima nukirsti. Jei nukirsime gyvą uosialapį klevą, jis išleis tūkstantį atžalų. Tada reikės kariauti su jomis. Naikinimą būtina tęsti, kol plote nelieka augti nė vieno uosialapio klevo.
Uosialapis klevas dabar paplitęs visoje Europoje. Šalys išleidžia milijonus naikindamos šią rūšį. Lietuvoje medis auginamas nuo 1930 metų. Pirmi medeliai gamtoje aptikti 1963 Vilkaviškio rajone, Šešupės pakrantėse. Šiandien tai visur įprastas medis. Augalo vaisius nešioja vėjas ir vanduo, be to, jis želia šaknimis. 2004 metais rūšis įrašyta į invazinių rūšių sąrašą. Upių pakrantės, miestai, pakelės, apleisti laukai apauga svetima rūšimi. Lotyniškas rūšies pavadinimas skamba taip - Acer negundo. Iš tiesų, šiame reikale nėra nieko viliojančio.
