Neetiškas elgesys
„Maisto banko“ komunikacijos vadovė Miglė Petronytė šiuo atveju griežta – maisto švaistymą galima pavadinti labai neetišku elgesiu visame pasaulyje, kuriame daugybė žmonių negali jo įsigyti. Deja, kas ketvirtas lietuvis maistą išmeta bent kartą per savaitę, o kas antras – bent kelis kartus per mėnesį. Nepaisant skambių lietuviškų posakių, šiukšliadėžėje dažniausiai atsiduria duona. „Be jokios abejonės, pagrindinė maisto išmetimo priežastis yra perdėtas vaišingumas per šventes, , – teigia „Maisto banko“ atstovė.
Tačiau Miglė turi kuo pasidžiaugti – kovoje su maisto švaistymu „Maisto bankas“ sutelkė galingą maisto tausotojų komandą, kurie 2020 metais Lietuvoje padėjo nuo išmetimo išgelbėti 5 307 tonas gero maisto. „Tai yra didžiausias iki šiol mūsų išgelbėto maisto kiekis, – neslepia pasididžiavimo Miglė. – Dėl šios veiklos į aplinką pateko mažiau šiltnamio efektą formuojančių metano dujų. Aplinkai sutaupėme 1 008 349 mln. litrų vandens ir 15,39 tūkst. tonų CO2 emisijos“.
Pagalba sunkiau besiverčiantiems
Kiekvieną dieną „Maisto banko“ savanoriai ir partneriai vyksta į 514 parduotuvių 84 Lietuvos miestuose ar miesteliuose, iš kurių surenka neparduotus, tačiau žmonių vartojimui dar tinkamus ir saugius maisto produktus. Atsivežę maistą į sandėlius, savanoriai jį išrūšiuoja pagal kategorijas, patikrina galiojimo datas, viską pasveria ir didžiąją produktų dalį paskirsto kitoms, nepasiturinčiais besirūpinančioms socialinėms organizacijoms – „Maisto banko“ partnerėms. Likusi tinkamo vartoti maisto dalis perduodama tiesiogiai į „Maisto banko“ dalinimo punktus ar Klaipėdoje esančią labdaros valgyklą, kurioje maitinami sunkiau gyvenantys žmonės.
Pašnekovės teigimu, tarp surenkamo maisto kartais pasitaiko ir žmonėms netinkamo. Tuomet savanoriai kruopščiai peržiūri kiekvieno maisto produkto galiojimo datą, įvertina vaisių, daržovių kokybę ir nebetinkamus žmonių vartojimui deda į atskiras dėžes. „Tokį maistą perduodame naminius ar laukinius gyvūnus globojančioms organizacijoms, o jei maistas nebetinka ir gyvūnams, ūkininkai jį sunaudoja kompostavimui, – pasakoja Miglė. – Tausodami maistą prisidedame, kad tokios beprasmybės pasaulyje būtų kuo mažiau“.
Vertingas biohumusas
Tuo tarpu gamtinės žemdirbystės propaguotoja ir ekspertė žurnalistė Nijolė Baronienė pripažįsta, kad nepaisant pastangų kartais maisto likučių lieka. „Vakarykščio maisto valgyti jau nesinori, o kur dar kiaušinių lukštai, lupenos, kitų daržovių nuovalos, – aiškina ji. – Visa tai organinės atliekos, kurias kaime sėkmingai sulestų vištos ir padėtų savų išskirtinės vertės kiaušinių. Jei vištų ar paršelių nėra, verta į pagalbą pasitelkti Kalifornijos sliekus. Jie labai vislūs (dauginasi kas 7 dienas) ir todėl yra tikri ėdrūnai“.
Už tai, kad gyvena šiltai ir sočiai, Kalifornijos sliekai skolingi nelieka. Jie gamina vertingą biohumusą, kuriuo patręšus sodo ir daržo augalus galima ramiai laukti gausaus ir sveiko derliaus. N.Baronienės teigimu, visi, kas turi šiuos „augintinius“, žino, kad kompostinė turi būti pavėsyje, ji negali užmirkti, nes tuomet žus sliekai, o maistas jiems turi būti įvairus. Nupjauta žolė, išravėtos darže piktžolės, kartonas, sugrėbti lapai sutvėrimams, kurie neturi dantų, bet labai sėkmingai viską doroja – pats tas. Beje, Kalifornijos sliekai – vegetarai. Mėsos likučių duoti jiems nepatartina. O kad kompostinėje sliekų knibždėte knibždėtų, turi būti 25 laipsniai šilumos ir apie 80 proc. drėgmės. Žiemą teks pasirūpinti, kad biohumuso fabrikėlio darbuotojai nesušaltų. Kailinių funkciją puikiai atliks šiaudai arba šienas. „Tačiau ir gyvenantieji mieste gali įsigyti nedideles specialias kompostines, kurios negadins vaizdo ir prabangioje virtuvėje, – patarė gamtinės žemdirbystės ekspertė. – O pagamintą biohumusą sėkmingai galima panaudoti kambariniams augalams tręšti“.
