Nepaisant nei pandemijos, nei jai suvaldyti skirtų ribojimų šventės nenumaldomai artėja, jos bus kitokios, bet ne mažiau tikros. Nors skamba ir banaliai, jog dėmesys svarbiau nei dovanos – šiemet ši taisyklė galios, bet su didele išimtimi.
Gyvai susitikti, bent jau legaliai, teisėtai leidžiama nebus, tad dėmesį galėsime parodyti dovanomis, vienokia ar kitokia jų forma, mat dovana gali būti ir skambutis, ir atvirutė (idealiu atveju rankų darbo), bet gali būti ir kokia nors miela ar praktiška smulkmena (puodelis, kepimo mentelė, o galbūt nauja masažinė dušo galvutė, kojinės su šlepetėmis ar net grilis mylimajam).
Vieni apie dovanas galvojo ir įsigijo iš anksto (jau pirko ar tuoj tuoj pirks internetu), o kiti prieš karantino sugriežtinimą siaubė prekybos centrus. Šitos temos, sutarkime, tiesiog neaptarinėsime.
Manykime, jog turite, tas penkias ar penkioliką dovanų. Iki Kalėdų liko porą dienų, laiko jas išsiųsti dar užtenka. Bet (!) neturite nei kuo, nei kur jas supakuoti: parduotuvėje šventinių maišelių ar pakavimo popieriaus jau nebėra, jo atsargų namie – taip pat nėra, o ūkinių prekių parduotuvė, deja, vyriausybės nutarimu, kaip neprekiaujanti maisto ar kitomis būtiniausiomis prekėmis uždaryta bent iki sausio 31 d. Ką darytumėt?
Šitoje vietoje ir noriu papasakoti, kaip iš aukščiau aprašomos situacijos sukosi mano grupiokės, kurios Vilniaus kolegijoje, Verslo vadybos fakultete studijuoja ryšius su visuomene.
Taip nutiko, jog dėl vienų ar kitų priežasčių merginoms įsigyti pakavimo popieriaus, dovanų maišelių ar kitų priemonių tiesiog nepavyko, tad tarp jų įsiplieskė šiokios tokios varžybos. Nors veiksmas vyko vienoje, uždaroje feisbuko grupėje, bet apie pozityvą šiomis neramiomis dienomis ar tiesiog tvaraus vartojimo pavyzdžius, manau, dera, o gal net būtina, kalbėti garsiau, tad joms leidus apie viską nuo pradžių.
Taigi, pradžiai trumpi dosjė. Deimantė, 21 m., kilusi iš Pakruojo, jau metai gyvena Vilniuje, augina šuniuką ir vadovauja vienam sporto klubui. Deimantė dar lengvai, gerąją prasme, pamišusi dėl ekologijos. Jei gali išvengti vienkartinių maišelių jų vengia, o jei gali pakuotę panaudoti antrą kartą – naudoja.
Kai ji puodelių servizą sugebėjo supakuoti į staltiesę jos nesukarpiusi ar kitaip nesugadinusi – laikiau tai aukštuoju pilotažu, bet tai buvo tik pradžia. Antras lygis – trapią dovaną saugiai paguldyti batų dežutėje, apkamšyti popieriaus gniužulais, o tada – dangtis ir viską užmaskuoti traškučių pakeliu, tiesa, išverstu blizgiąja jo puse.
Šis pakavimo būdas su kaupu viršijo manuosius „pasidaryk pats įgūdžius“ , bet kartu ir stipriai praplėtė tvaraus vartojimo, antrinio daiktų panaudojimo horizontus.
Kita konkursantė – Indrė, jai 33 m., buvusi emigrantė, Jungtinėje karalystėje praleido visus 11 m., šių metų sausį grįžo tiesiai karantinui į glėbį ir dabar auginą sūnų. Dėl artimoje aplinkoje nustatyto COVID-19 atvejo šiuo metu visa jos šeima yra saviizoliacijoje. Tad Indrė dar prieš karantino sugriežtinimą buvo priversta pasukti galvą dovanų pakavimo fronte.
Karas paprastai nepraeina be nuostolių, taip nutiko ir šį kartą, nelygioj kovoj prieš Kalėdas, žirkles ir dovanų pakavimo vajų krito vieno prekybos tinklo popierinis, daugkartinis maišelis, taip pat ir juodais raidžių raštais marginti senos knygos lapai. O kadangi visgi konkursas, ir visgi apie ekologiją, tai vienas tauriojo gėrimo butelis, literaliai įgavo naują odą – buvo susuktas į beržo tošį. Indrė sakė, jog nulupo nuo malkų, kurioms vieną gražią dieną lemta reinkarnuotis į namų šilumą ir jaukumą.
Na ir trečioji konkursantė – Greta. Kilusi iš Vilniaus rajono. Šiemet jaui sukako 26 m. Nors paauglystėje teko ir policijos automobiliais pasivažinėti, bet sako viskas pasikeitė pradėjus lankyti gimnaziją. Greta sako, jog prieš varžybas jokia eko liga nesirgo. Ją tiesiog pagavo noras, galbūt šioks toks azartas pasivaržyti.
Jos sunkioji artilerija atrodė taip (jei nebūčiau matęs procesą įamžinusių kadrų niekaip nebūčiau patikėjęs). Taigi, pirmas šūvis – stilizuota žalia širdelė, šviesios pakuotės fone puošta pūkuotu bantuku. Norit tikėkit, norit - ne, bet pati pirminė šios pakuotės paskirtis buvo tiesiog sauskelnių įpakavimas!
Pabaigai lyg norėtųsi kažką akcentuoti, apibendrinti ar tiesiog gražaus pasakyti. O į galvą ateina tik tokia mintis – mano senelis pusmetį iki Velykų sukaupdavo tikrus kalnus svogūnų lukštų, visus metus kolekcionuodavo įvairias skiauteles, atraižėles, siūlų likučius, likusius nuo močiutės mezginių. Nors pastaroji, jam nežinant, tas jo santaupas-sankaupas retkarčiais kiek apmažindavo. Nepaisant to, svogūnų lukštų nuovire dažyti kiaušiniai lygių neturėjo, o tos skiautelės, tie siūlai suteikdavo jiems nepakartojamo unikalumo, grožio ir raštų.
To jis niekada nepavadino, nepriskyrė jokiai ekologijai, ideologijai ar judėjimui, bet šis jo taikytas dažymo būdas, tikrai būtų aukščiausio lygio „zero waste“ pavyzdys. Tad galbūt ir mes, savo tėvų vaikai, senelių vaikaičiai, galėtume turėti lentyną ar stalčių, o jame kaupti šį bei tą, kas atėjus tiek didžiosioms šventėms, tiek eiliniam neeilinio draugo gimtadieniui, galėtų virsti pačiu originaliausiu, aukščiausios prabos „zero waste“ įpakavimu, o galbūt net ir medžiaga dovanai, atvirutei?
