Teršalai, nuodai ar „aukso kasyklos“?
„Eilę metų iš eilės, kviesdami žmones atsakingai šalinti elektronikos atliekas, dažniausiai aiškindavome, kad dėl neatsakingo rūšiavimo ir šalinimo jos tampa kenksmingais teršalais. EPA yra aplinkosauginė organizacija, kurios esminis tikslas yra įgyvendinti išplėstinės gamintojų atsakomybės principą, vykdant nacionalines elektronikos atliekų surinkimo užduotis. Išgauti iš šių atliekų naudingas medžiagas yra verslo užduotis, ir tai būtų naudinga visai šaliai, deja, yra keletas rimtų kliūčių šiai vizijai tapti tikrove. Viena priežasčių – nelegali rinka, kita – vis dar daug senų, nenaudojamų prietaisų, įrangos kaupiama gyventojų namuose. Pastarąją aplinkybę atskleidžia ir mūsų inicijuoti rinkos tyrimai“, – aiškina EPA vadovas Linas Ivanauskas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad į sąvartynus patenka tik nedidelė smulkiųjų elektronikos atliekų dalis, o gamtoje sugedusi įranga seniai nesimėto. Be to, pastaruoju metu, kalbant apie elektronikos atliekas, vis dažniau akcentuojama ne tik tai, kad jos ar jų dalys gali tapti teršalais ar nuodais. Pabrėžiama, kad iš jų galima išgauti daug naudingų medžiagų, o tai irgi padėtų tausoti tiek aplinką, tiek ir Žemės išteklius. Pavyzdžiui, Tokijo olimpiniam projektui buvo surinkta 78 tūkst. 985 tonos elektronikos atliekų, o iš jų išgauta 30,3 kilogramų aukso, 4,1 tūkst. kilogramų sidabro bei 2,7 tūkst. kilogramų bronzos. Kampaniją lydėjo šūkis „Tai, kas vienam yra šiukšlė, kitam – lobis“.
Problemų turi ir stipriausios valstybės
„Ekologijos tikslai ir politikų pastangos šia kryptimi turėtų vis labiau derėti su atsakingo verslo tikslais. Manau, kad visiškai neatsitiktinai G7 lyderių susitikimo Kornvalyje, Jungtinėje Karalystėje, išvakarėse Karbiso įlankoje iškilo politikus vaizduojanti skulptūra iš elektronikos atliekų. Buvo bandoma atkreipti dėmesį į elektronikos atliekų daromą žalą, kuri auga, nes didėja ir šios kilmės atliekų kiekiai. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, 2019 m. pasaulyje į sąvartynus išmesta daugiau nei 53 mln. tonų elektronikos atliekų“, – sako L.Ivanauskas.
Jis taip pat pabrėžia, kad, vertinant oficialius duomenis, Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, elektronikos atliekų sutvarkoma gerokai mažiau, ir priežasčių – tikrai ne viena. Kita vertus, sutvarkomų elektronikos atliekų rodikliai neatitinka realybės: dalis sugedusios įrangos patenka į juodojo metalo perdirbėjų rankas, nors taip neturėtų būti – šias atliekas turėtų perdirbti tik šios veiklos licencijas turinčios įmonės, kurios užtikrina technologijų saugumą bei veiklos skaidrumą.
Tvarumo ir skaidrumo šiame sektoriuje, deja, nepavyksta užtikrinti ir pačiai valstybei. Pavyzdžiui, elektronikos produktų gamintojus ir platintojus vienijančios organizacijos privalo atsiskaityti už Lietuvos vidaus rinkai pateiktą ir sutvarkytą elektronikos gaminių kiekį per Vieningą gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos sistemą (GPAIS), bet ši sistema stringa jau ketvirti metai. Oficialiais duomenimis, nuo kitų ES šalių pagal sutvarkytą elektronikos atliekų kiekį Lietuva atsilieka 2–3 kartus, bet niekas negali pasakyti, kas nutinka šioms atliekoms tapus šešėlinio verslo dalimi, kur jos iškeliauja, kam duoda naudos ir kokiu mastu užteršia aplinką.
Tvarumo ir skaidrumo šiame sektoriuje, deja, nepavyksta užtikrinti ir pačiai valstybei.
Įtaria galimą šešėlį
Galimo šešėlio mūsų šalyje įtaką elektronikos atliekų tvarkymo sektoriui įvardija ir pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ plėtros direktorius Paulius Repšys. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad be kvietimo atsakingai atsisveikinti su senais, nebenaudojamais prietaisais ar įranga, rinkoje vis dar pasitaiko raginimų atliekų tvarkytojams priduoti tik konkrečias dalis, o ne visą elektros ar elektronikos įrenginį. Tai skatina žmones ardyti techniką patiems ir priduoti atskirus jos komponentus, pavyzdžiui, šaldytuvo kompresorius, skalbimo mašinos variklius, laidus, išardyto kompiuterio dalis ir pan. Tokia elgsena yra rizikinga, nes ardant įrangą išsiskiria tam tikros medžiagos, taip pat ir pavojingos, kurios kenkia pačiam ardytojui ir, žinoma, aplinkai.
„Į Lietuvą kasmet importuojamos naujos elektronikos kiekis sudaro apie 30 tūkst. tonų. Vis dėlto net ir įvertinus naujos technikos naudojimo trukmę, nebenaudojamos elektronikos surenkama ir perdirbama per mažai, nors pajėgumų perdirbimui netrūksta. Sąlygos ir galimybės gyventojams ir įmonėms atsikratyti elektronikos atliekų mūsų šalyje yra sudarytos palankios, visuomenės informavimas – gana geras, tačiau tikėtina, kad Lietuvoje vis dar veikia nelegalūs – „šešėliniai“ – atliekų tvarkytojai, kurie surenkamų atliekų galimai tiesiog neapskaito kaip elektronikos atliekų“, – spėja P.Repšys.
„Žalvaris“ šiuo metu yra viena didžiausių ir ilgiausiai veikianti pavojingųjų atliekų tvarkymo bendrovė Lietuvoje, o dalį šios įmonės surenkamų ir sutvarkomų atliekų sudaro elektronikos atliekos, galvaniniai elementai. Tam tikras elektronikos atliekų kategorijas bendrovė perdirba savo jėgomis, kitas perdirbimui perduoda partneriams. P. Repšio teigimu, Lietuvoje elektronikos atliekų per metus surenkama apie 15 tūkst. tonų, o „Žalvario“ elektronikos atliekų srautas susidaro išimtinai iš įmonių veiklos ir siekia apie 700–1000 tonų per metus. Perdirbtos elektronikos atliekos – juodieji, spalvotieji ir taurieji metalai, stiklas, plastikas, betonas ir kitos antrinės žaliavos panaudojamos įvairių naujų produktų gamybai.
Šalies inžinieriai laukia verslo iniciatyvų
Atliekų rūšiavimo ir perdirbimo sektoriuje nuo 2016 metų dirbančios bendrovės „Motecha“ pardavimų vadovas Darius Suraučius įsitikinęs, kad šios srities inžinieriai šalyje yra pajėgūs suteikti impulsą visam atliekų perdirbimo sektoriui. Neseniai įmonės vardas tapo žinomas ir Latvijoje, kur „Motecha“ kartu su kaimyninės šalies įmonėmis dalyvauja, įrengiant vienkartinių pakuočių užstato sistemos skaičiavimo ir logistikos centrą. Lietuvoje įgyvendintų įmonės projektų sąraše – statybinių atliekų rūšiavimo linijos, antrinių žaliavų rūšiavimo ir perdirbimo linijų plėtros projektai, plastikų plovimo ir perdirbimo įrangos gamyba ir tiekimas.
Vis dėlto D.Suraučius atkreipia dėmesį, kad net ir geriausi techniniai sprendimai netaps nauda verslui, jei bus silpna ar neveiksni kuri nors perdirbimo veiklos grandis. „Įgaliname šiuos verslus būti konkurencingais ir augti. Tai nereiškia, kad mes patys tuos verslus auginame. Mūsų klientai uždirba tik tada, kai jų turima įranga veikia, yra laiku prižiūrima, operatyviai taisoma, nuolat modifikuojama ir atnaujinama“, – sako bendrovės pardavimų vadovas.
Pirma taisykime, o tik tada perdirbkime
VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas ir vadovas Domantas Tracevičius pripažįsta, kad elektronikos atliekų potencialas Lietuvoje yra labai didelis, nors iš pradžių reikėtų galvoti ne apie perdirbimą, o apie galimybę taisyti ir kuo ilgiau naudoti prietaisus ir įrangą. Gamintojai esą kol kas vis dar labai mažai gamina ir taisomų, ir perdirbamų produktų. Netgi šį pavasarį įsigaliojusi tvarka gamintojams teikti rinkai atsargines įrangos dalis nėra pakankama paskata, nes pažangos kliūtimi gali tapti tai, kad tų dalių kainos gali būti neproporcingai didelės – kaina yra nekontroliuojama.
Netgi šį pavasarį įsigaliojusi tvarka gamintojams teikti rinkai atsargines įrangos dalis nėra pakankama paskata.
„Lietuvai yra didžiąja dalimi kasdienio naudojimo prekes importuojanti šalis, tad mums būtų aktualiausia kuo ilgiau tas prekes naudoti taisant, o jau po – perdirbti ir išgauti iš to žaliavas. Šiems daiktams sukurti reikalingų žemės ištekliai yra riboti, o kai kurių iš jų tėra minimalūs kiekiai arba tokios medžiagos išgaunamos šalyse, kuriose labai stipriai pažeidžiamos žmonių teisės, o kasyba turi didelį neigiamą poveikį klimatui“, – sako D.Tracevičius.
Lietuvai trūksta ambicingumo
Pasak VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjo ir vadovo, atsižvelgiant į situaciją, būtų galimybė steigtis perdirbimo ir gamybos įmonėms, arba įmonės galėtų vykdyti perdirbimo veiklą ir parduoti išgautas žaliavas gamintojams kitose šalyse. „Nereikėtų mus išvežti nepataisomų gaminių į trečiąsias šalis, pavyzdžiui, Afrikos valstybę Ganą ar Indiją, Bangladešą, kuriose atliekos perdirbamos žmogui ir aplinkai pavojingais būdais, be to, atgaunama tik labai nedidelė dalis žaliavų. Lietuvoje tai būtų galima daryti pažangiais būdais, bet tam, aišku, reikėtų tokią pramonės veiklą skatinti“, – aiškina VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas ir vadovas.
Jis taip pat pabrėžia, kad nepataisomos elektronikos perdirbimas atveria naujas galimybes šaliai – gali būti sukurtos naujos darbo vietos. Lietuva nėra didelė elektros ir elektronikos įrangos ar prietaisų gamintoja, bet ji tikrai gali atgauti žaliavas, kurios yra elektronikos įrenginiuose. Pasak D.Tracevičiaus, ES mastu sukuriamos įvairios reguliacinės priemonės, kaip ir, tarkim, užduotys perdirbti panaudotas baterijas. Tai atveria galimybes nacionalinėms valdžioms skatinti tokių perdirbimo ar gamybos įmonių steigimą. Šioje srityje Lietuvoje ambicingumo esą trūksta.
