Nauja demografinė era
Per pastaruosius 50 metų Europos miestai, galima sakyti, išgyveno kelias stipresnes demografines bangas. Neilgai trukus po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo suburbanizacija – didelės dalis miestų gyventojų, bėgdami nuo gamyklų ir teršalų, pradėjo keltis į užmiesčius, ieškoti švaresnės gyvenimo aplinkos.
Kuris laikas stebimas jau atvirkščias procesas. Pasikeitė kartos ir jų poreikiai, miestuose mažiau gamyklų ir žmonės ima teikti prioritetą patogiam miestietiškam gyvenimui. „World bank“ duomenimis, urbanizuotose teritorijose gyvena per 54 proc. pasaulio gyventojų, spėjama, kad iki 2050 m. šis skaičius pasieks 70 proc. Taigi pagrindiniu iššūkiu tampa efektyvus miesto resursų išnaudojimas. Vis daugiau dėmesio skiriama teritorijų konversijoms, pamirštų, apleistų ar netikslingai naudojamų teritorijų atgaivinimui.
Efektyvus miesto resursų panaudojimas ir yra didysis šios demografinės eros klausimas. Ir tiems miestams, kuriuose gyventojų daugėja – mat siekiama komfortiškai priimti naujus gyventojus ir suvaldyti populiaciją.
Ir tiems, kurie išgyvenę pakilimus, dėl emigracijos po truputį ėmė trauktis. Jiems svarbu „tankinti“ miestą pirmiausia dėl ekonominių priežasčių – išlaikyti nenaudojamą infrastruktūrą likusiems gyventojams gali būti per brangu, taip švaistomi ir gamtos, ir ekonominiai resursai, todėl pirminiu planu tampa telkimasis į centrą.
Vilniaus savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis patvirtino, kad šios problemos aktualios ir Lietuvos miestams, tačiau įvardino ir dar vieną, dėl kurios Lietuvą galima vadinti bene unikalia. Tuo pačiu metu čia vyksta ir gyventojų telkimasis į miestus, bet ir miestiečių išsikėlimas į priemiesčius, kurį suvaldyti yra nemenkas iššūkis.
Mažiesiems gresia mirtis?
Demografiniai pokyčiai iš tiesų nulemia miestų gyvenimą – nuo to priklauso, ar jis yra gyvas. Tačiau pagrindiniu miestų gyvybės šaltiniu M.Pakalnis įvardijo ekonomiką.
„Miestas yra pirmiausia ekonomika. Nesvarbu, koks jis bus gražus, bet jeigu gyventi jame per brangu ar nėra ką veikti – arba niekas negyvens, arba gatvės bus nešluotos. Miestai konkuruoja infrastruktūros, viešų erdvių kokybe, būsto pasiūla, socialinių ir kultūrinių paslaugų prieinamumu, darbo vietų pasiūla. Miestas dar ir jausmas – jį kuria žmonės, jų kultūra, įpročiai, bendravimo ypatumai.
Patrauklų miestą sunku suprojektuoti ir pastatyti tuščioje vietoje. Tokių pavyzdžių istorijoje buvo ir vis dar yra, bet istoriniai miestai paprastai mielesni, žmogiškesni. Jie išaugo, keitėsi, vystėsi ir mes galime tai perskaityti jų viešosiose erdvėse ir pastatuose, žmonių įpročiuose Tas augimas, aišku, vienu metu lėtesnis, kitu greitesnis. Kai kur atsiranda piktybiniai procesai, juos reikia „operuoti“, – aiškino architektas
Urbanizuotose teritorijose gyvena per 54 proc. pasaulio gyventojų, spėjama, kad iki 2050 m. šis skaičius pasieks 70 proc.
„Turėjome tą miestų augimo periodą, kai Lietuvos gyventojai intensyviai judėjo iš kaimų į miestus. O dabar turime tokią situaciją, kai iš Lietuvos gyventojai juda į kitas šalis. Jau net nepamename, kur vieni ar kiti vienkiemiai buvo.
Mūsų mažųjų miestų ateitis yra toks pat miglotas klausimas. Jį turėtų spręsti ne tik urbanistai ar architektai, bet ir ekonomistai, demografai bei sociologai. Per 20 metų tų miestelių gyventojų mažėjimas siekė apie 20 proc., o kai kur ir daugiau. O dar blogiau, kad juose dar spartesniais tempais mažėja tų gyventojų, kurie kuria pridėtinę vertę“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, kai kuriuose iš miestelių lieka tik vyresnio amžiaus žmonės ir valstybinių įstaigų, seniūnijų darbuotojai. Taigi būtent ekonominio pagrindo praradimas miestams ir miesteliams ir yra pagrindinė bėda. Šiuo metu, pasak architekto, vienintelis augantis Lietuvos miestas yra sostinė. Stabilizuoti gyventojų skaičių šansų turi Klaipėda, gal dar įdėjęs ypatingų pastangų, Kaunas. Turime gerų pavyzdžių ir tarp mažesnių miestų, kur žmonių išrinkti ir idėjų turintys miestų merai daro beveik stebuklus.
„Jei mes nieko nedarysime, tie mažieji miesteliai tiesiog mirs. Mano nuomone, vienintelė išeitis – grąžinti jiems ekonominį pagrindą. Aš nesu tas žmogus, kuris gali miesteliui sugalvoti ekonominį scenarijų Galiu suprojektuoti jam kokią noriu gražią centrinę aikštę su fontanais ir parkais, tačiau jei ten nebus žmonių – visa tai bus negyva“, – tikino M.Pakalnis.
Tam pritarė ir Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo departamento vadovas Marius Narmontas.
„Mano nuomone, išsaugoti tuos miestus yra tikrai svarbu. Svarbiausia klausimas – veikla juose. Savivaldybės iš tiesų sprendžia šituos klausimus. Be to, turime ir gerų pavyzdžių – sakykime, pažiūrėkime į atsigavusius Druskininkus, besiorientuojančius į turizmą. Mano nuomone, gera kryptimi juda ir Marijampolė. Turime suprasti ir tai, kad turbūt negali visi mažieji miestai orientuotis į turizmą ir to daryti net nereikia. Svarbiausia įvertinti miesto galimybes, resursus, atrasti krypčių, kurias būtent jame vystyti palankiausia“, – tikino pašnekovas.
Turime suprasti ir tai, kad turbūt negali visi mažieji miestai orientuotis į turizmą ir to daryti net nereikia.
Ekonominiai veiksniai stumia į priemiestį
Vilniaus palyginti su Europos sostinėmis – labai retas miestas. Jo plotas 401 kv. km ir tokioje teritorijoje gyvena apie pusė milijono gyventojų. Sakykime, Paryžiaus plotas siekia tik 105 kv. km, tačiau jame sutelpa daugiau nei 2 mln. gyventojų. Pirmiausia, pasak M.Pakalnio, tai yra minėtasis neefektyvus resursų naudojimas, o gyventojų plėtimasis į priemiesčius dar labiau prastina situaciją.
„Turime suprasti, kad kuo labiau išsiplėtę gyvensime, tuo brangiau tas gyvenimas mums kainuos ir tuo daugiau gamtos, savo resursų ir paprasčiausio laiko sueikvosime“, – aiškino architektas.
Vis dėlto M.Pakalnis įžvelgė, jo nuomone, paprasčiausią priežastį, kodėl tokia tendencija susiformavo – finansai.
„Mano nuomone, žmogų keltis į priemiestį dabar jau verčia ne noras turėti savo žalią kampelį ir jame pasistatyti kepsninę, o ekonominiai motyvai. Žemė priemiesčiuose pakankamai pigi, pas mus nėra reikalavimo jungtis prie centralizuotų tinklų, nėra jokių įstatymų, kurie ribotų tą sklaidą į visas puses. Taigi galutinis rezultatas toks, kad žmogui pasistatyti namą yra pigiau nei nusipirkti butą centrinėje dalyje“, – svarstė pašnekovas.
Beje, M.Pakalnio teigimu, šis veiksnys lemia ir kitų miestų, tokių kaip Kaunas ar Klaipėda, gyventojų skaičiaus mažėjimą. „Miestų „tankinimas“, – architekto nuomone, – yra viena geriausių išeičių valdyti šiuos procesus. Kai sakome „tankinimas“, tikrai nepretenduojame užstatyti žaliųjų erdvių. Reikia ieškoti neefektyviai naudojamų miesto dalių, tokių kaip Vilniaus Naujamiestis ar Savanorių prospektas, Paneriai, kur yra gražios teritorijos, bet stovi technologiškai susidėvėjusios pramonės įmonės. Būtent čia gali kilti nauji gyvenamieji kvartalai“, – vizija dalinosi urbanistas.
Kaunas jau reaguoja
Kaip vieną didžiausių problemų Kauno savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius taip pat įvardino gyventojų migraciją į Kauno rajoną, kuris yra vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kurioje gyventojų daugėja.
„Mes darome prielaidą, kad šis didėjimas vyksta Kauno miesto sąskaita ir tai iš dalies yra valstybės problema, kurios Kaunas vienas pats išspręsti negali. Natūralu, jog įsikurti ir pasistatyti namą kaimo vietovėse yra pigiau. Daugelis kauniečių būstus pasistatė rajone ir kiekvieną rytą naudojasi miesto paslaugomis: darželiais, mokyklomis, studijuoja universitetuose. Tuo tarpu gyvenamąją vietą deklaruoja rajone, kur ir moka mokesčius“, – aiškino pašnekovas.
Skaičiuojama, jog kiekvieną rytą į Kauną įvažiuoja apie 100 tūkstančių automobilių iš Kauno rajono ir aplinkinių miestelių, o vakare tiek pat išvažiuoja.
Tokia migracija sukelia ir transporto problemų – mieste atsiranda kamščiai. Skaičiuojama, jog kiekvieną rytą į Kauną įvažiuoja apie 100 tūkstančių automobilių iš Kauno rajono ir aplinkinių miestelių, o vakare tiek pat išvažiuoja. Būtent transporto klausimus sprendžiame bendrai su Kauno rajonu ir šioje vietoje taip pat reikalinga valstybės pagalba tiesiant bendrus rajono ir miesto kelius ateityje.
Kaune gyventojų skaičius sumažėjo nuo 400 tūkst. iki 302 tūkst. Nors šiuo metu gyventojų ir toliau mažėja, tačiau mastas, pasak N.Valatkevičiaus, nėra toks didelis. „Kaunas į demografinius pokyčius reagavo parengdamas Kauno miesto bendrąjį planą, pagal kurį prioritetas skiriamas centrinei miesto daliai. Tai nereiškia, jog stabdome periferinių centrų Šilainių, Šančių, Vilijampolės plėtrą, ji vyksta natūraliai.
Tačiau didesnis dėmesys skiriamas būtent centrui, ir tai akivaizdžiai matosi: Karaliaus Mindaugo, Savanorių prospektuose, Jonavos gatvėje kyla nauji pastatai, senamiestyje – gyvenamieji namai. Vienybės aikštėje netrukus turėsime požeminę 500 vietų automobilių stovėjimo aikštelę. O kur dar grandioziniai projektai „Mokslo sala“, S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukcija, koncertų centras Aleksote“, – kokių veiksmų imamasi, pasakojo pašnekovas.
Miestas pagal dabartinę situaciją, teritoriją, suplanuotus sklypus, skirtus gyvenamųjų namų ir biurų pastatų statyboms, vedėjo teigimu, galėtų sutalpinti 500 tūkst. gyventojų.
„Pastebima tendencija, kuomet po truputį gyventojai iš Kauno rajono grįžta į Kauną, kur turime pilną infrastruktūrą. Gyventojai keliasi į Šilainius, miesto centrą dėl labai elementarių priežasčių – tiesiog vienam iš šeimos narių nusibosta būti vairuotoju.
Miestas pagal dabartinę situaciją galėtų sutalpinti 500 tūkst. gyventojų.
Grįžimą skatina naujų gyvenamųjų būstų pasiūla, taip pat kylantys administraciniai pastatai, kuriamos naujos darbo vietos. Šis miesto pakilimas sudaro sąlygas kauniečiams grįžti. Pietrytinio aplinkkelio statybos, „Rail Baltica“, sutvarkyta Kauno autobusų stotis – tai darbai, kurie buvo nejudinami ištisus dešimtmečius. Tai lemia ir atgyjantį pramonės rajoną, kas taip pat reiškia papildomų darbo vietų sukūrimą. Manome, jog demografinė padėtis Kaune per kelis ateinančius metus stabilizuosis“, – tikino N.Valatkevičius.
Trūksta įrankių
Infrastruktūros gerinimo prasme labai daug padaryta ir Vilniuje, tikino M.Pakalnis. Pastatytas aplinkkelis, pertvarkytas eismo reguliavimas, atnaujinamas viešasis transportas, renovuojami vieši pastatai, atnaujinamos viešos erdvės. Tačiau jis pagrindinį dėmesį atkreipė į tai, kad Lietuvos miestų savivaldos neturi tiek „įrankių“ tvarkytis kiek kitų Europos šalių miestai.
„Turiu pasakyti, kad miestams iš tiesų nėra suteikta pakankamai priemonių plėtrai įgyvendinti. Savivaldybių funkcija daugiau suvokiama kaip infrastruktūros ir socialinių paslaugų tiekėjo, o ne kaip aktyvaus savo teritorijos plėtotojo. Miestai negali savarankiškai vystyti pelno siekiančių investicinių projektų, neturi jokių galimybių apleistose ar nusidėvėjusiose teritorijose konsoliduoti turtą, kol nepabaigta žemės reforma, net negali nei skelbti žemės aukcionų, siekdami pritraukti vystytojus į svarbių miestų dalių plėtojimą.
Pagrindinė bėda, kad savivalda gali daryti įtaką tik per teritorijų planavimą, bei įgyvendinti tik su mokyklomis, darželiais ar susisiekimo paslaugomis susijusius projektus. Investicijos į turtą ateina tik per privatų sektorių. Bet net ir investuoti į socialinį būstą ar būstą jaunoms šeimoms miestas dėl valstybės nustatomos biudžeto sandaros gali labai mažai“, – kliūtis vardino architektas.
Vakaruose yra kiek kitokia praktika, teigė M.Pakalnis: „Pavyzdžiui, Vienos savivaldybei priklauso dauguma miesto būstų. Tai įsivaizduokit, koks tai turtas ir kaip efektyviai gali jį naudoti. Sakykime, susidėvėjusius namus gali atnaujinti centralizuotai. O pas mus viskas palikta privačiam verslui, todėl savivaldybė nespėja paskui jį su infrastruktūra.“
„Sakykime, verslininkas vis nusiperka sklypą kur nors toliau už miesto, – tęsė pašnekovas, – ten nėra infrastruktūros ir jis pigesnis. Ilgainiui privalome vystyti infrastruktūrą ir į tą pusę, nes ten ima gyventi žmonės, atsiranda jų poreikiai, taip mes ją ir ištąsome į visas įmanomas puses. Olandai, vokiečiai turi įkūrę specialias miesto vystymo įmones, kurios užduoda toną visai nekilnojamo turto plėtrai ten.“
Urbanisto nuomone, reikėtų ieškoti kitokių galimybių investuoti į būstą, kad gyvenimo kokybė centro daugiabutyje prilygtų individualiam namui: „Tokie būstai jau seniai yra sugalvoti ir Danijoje, ir Nyderlanduose. Anglai vadinamuosius terasinius namus stato jau šimtą metų. Čia didelių atradimų nereikia, tik pasinaudoti jau esama gera patirtimi.“
„Na, pavyzdžiui, Hamburge per 20 metų savivaldybė išpirko didžiąją dalį uosto teritorijos, likusią paėmė visuomenės poreikiams ir padarė didžiulį konversijos projektą. Ten atsirado naujas rajonas. Sakykime, Malmės savivaldybei, kai bankrutavo laivų statybos įmonės, grįžo žemė, ji viską išvalė, pasidarė planus, sukūrė infrastruktūrą, atėjo vystytojai ir pastatė gyvenamuosius kvartalus. Dabar tai vienas sėkmingiausių ir gražiausių pavyzdžių ne tik Švedijoje, bet ir visoje Skandinavijoje“, – kalbėjo M.Pakalnis, pridurdamas, kad paprasčiausiai atėjo laikas nuo bėgimo paskui verslą, pereiti prie aktyvių pačių savivaldybių veiksmų vystant miestus.
