Plastiką į savo darbotvarkę šiemet įtraukė ir išsivysčiusias pasaulio ekonomikas vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), taip pasiuntusi signalą, kad šią problemą teks spręsti ir spręsti iš esmės.
Tam, kad suprastume, kokio masto problemas kelia plastikas ir jo tarša, pakaktų vos keleto EBPO apžvalgoje pateiktų faktų.
Per beveik 70 metų plastikų gamyba išaugo 230 kartų: iki 460 mln. tonų 2019 metais. Nepaisant politinių iniciatyvų, tik 8 proc. plastikų pateko į žiedinį perdirbimo ir antrinio naudojimo ciklą.
Pusė plastiko atliekų šalinama sąvartynuose, beveik penktadalis – deginama. 2019 metais į aplinką išmesta 22 mln. tonų plastiko atliekų.
Didžiąją dalį, arba 88 proc. į aplinką patekusio plastiko sudaro vadinamasis makroplastikas, tačiau kaip apčiuopiamą galime vertinti ir 12 proc. jau pasiekusią mikroplastiko taršos dalį.
Jeigu ir toliau pasirinksime gyventi nekeisdami savo įpročių, iki 2060 metų plastikų naudojimas pasaulyje gali beveik patrigubėti, beveik patrigubės ir plastiko atliekų kiekis. Tad neigiamas poveikis aplinkai bei sveikatai tik dar labiau išaugs.
EBPO modeliuoja du galimus scenarijus. Pirmasis švelnesnis ir iš esmės nukreiptas į plastiko įtraukimą į žiedinę ekonomiką, mažinant jo patekimą į aplinką.
Lietuva, būdama EBPO nare, turėtų planuoti griežtesnes fiskalinės ir kitas politikos priemones, palyginti su tomis šalimis, kurios dar nėra šios organizacijos narės.
Tuo tarpu griežtesniame scenarijuje EBPO siūlo ypač ambicingą tikslą: taikyti labai griežtas reguliavimo priemones ir iki 2060 metų pasiekti, kad plastikas į aplinką iš esmės nebepatektų visiškai.
Preliminariai skaičiuojama, kad EBPO šalys narės iki 2060 metų į plastiko perdirbimo pajėgumus turėtų investuoti apie 160 mlrd.
JAV dolerių. Bet kokius atveju, ir institucinės, ir finansinės paramos labiausiai prireiktų besivystančioms ekonomikoms, kuriose ir plastiko vartojimas, ir jo tarša gerokai lenks išsivysčiusias šalis.
Pozityvu tai, kad apie mikroplastiko problemą vis daugiau kalbama ir Lietuvoje, kuri kaip ir kitos šalys turi du pagrindinius mikroplastiko taršos šaltinius: pramonę ir gamybos įmones bei buitinius vartotojus.
Pastarieji, priešingai nei gana didelėmis teisės aktų tolerancijos ribomis vis dar galintis naudotis verslas, neretai net nežino, ką nuleidžia į kanalizaciją.
Pasaulio mokslininkai visuomenės dėmesį į mikro arba nano plastikų problemą bando atkreipti įvairiausiais būdais, nes šių mikroskopinių plastiko dalelių jau rasta ir Antarktidos sniege, ir žmogaus kraujyje.
Lietuvoje besilaikantys tropiniai karščiai skatina į organizmo taršą mikroplastiku pažvelgti ir iš specifinės sezono perspektyvos, o priežastis – plačiai naudojami vienkartinio plastiko geriamojo vandens buteliukai.
Žurnalo „Environmental Science & Technology“ tyrime nustatyta, kad į JAV gyventojų organizmus kasmet patenka nuo 74 tūkst. iki 121 tūkst. mikroplastiko dalelių, kurias jie įkvepia, išgeria ar suvalgo.
Tuo atveju, kai geriamas į plastikinius butelius išpilstytas vanduo, per metus kartu su juo išgeriama apie 90 tūkst. mikroplastiko dalelių.
Kita problema, kad toks karštyje pabuvęs butelis į vandenį gali išskirti daugiau plastiko dalelių ir kitų cheminių junginių, kurie geriant pateks į mūsų organizmą.
Šią vasarą kiekvienas mūsų gali žengti mažą, bet reikšmingą žingsnį į švaresnę aplinką ir savo sveikatos tausojimą.
Tai yra: atsisakyti į plastikinius butelius išpilstyto vandens, naudotis daugkartinio naudojimo stiklinėmis gertuvėmis bei rinktis vandentiekio vandenį, kurio požeminiais ištekliais esame turtingi kaip niekas kitas.
Tuo tarpu nacionaliniu mastu didesnę mikroplastikų taršos kontrolę ir jos mažinimą būtina pradėti nelaukiant EBPO gairių, kurias vienaip ar kitaip privalėsime įgyvendinti.
Teisės aktuose būtina numatyta nulinę toleranciją mikroplastikams pramonėje bei buityje, perdirbti kuo daugiau plastiko, apgalvoti finansinio atgrasymo priemones ir ne mažesnį dėmesį skirti technologijoms, kurios išgaudytų mikroplastiko daleles prieš joms patenkant į aplinką.
