Lietuvoje užauga vienos didžiausių lašišų
„Anksčiau hidroelektrinės gamino visiems reikalingą elektrą. Dabar skaičiuojama, jog pasaulyje išnyko 80 proc. žuvų išteklių ir tapo akivaizdu, kad šiems pokyčiams įtakos turi užtvankos.
Kodėl žuvys taip toli plaukia? Nes nori pasimylėti. Nori poruotis. Todėl žuvų kelius vadiname „meilės greitkeliais“.
Europoje kilo užtvankų griovimo judėjimas, keli tūkstančiai jų jau nugriauta. Tačiau Lietuva kol kas nėra šio judėjimo narė – mano žiniomis, mūsų šalyje dar nenugriauta nė viena užtvanka. Tačiau šiandien priimame „Dam Removal“ atstovus ir tikimės, kad šis bendradarbiavimas duos rezultatų“, – pradėdamas ekspertų susitikimą Aplinkos ministerijoje sakė aplinkos viceministras Martynas Norbutas.
Diskusijos eigoje paaiškėjo, jog Lietuvoje egzistuojantis įstatymas, draudžiantis lašišų migracijos keliuose statyti užtvankas ir galiojantis maždaug 170 upių, Europoje yra reta praktika. Užsienio ekspertai sutiko, kad užtvankų skaičiaus požiūriu, mūsų šalies situacija yra gana gera. Galbūt todėl, nevyriausybinės organizacijos „Lašišos dienoraštis“, atstovo Mato Jonaičio teigimu, turime vienas didžiausių lašišų Europoje – iki 10-ies kilogramų.
H. Wanningenas kartu su kolegomis sukūrė žuvų migracijos žurnalus, iš kurių buvo matyti, kur žuvys migruoja, tuomet suskaičiavo užtvankas, kurios pastoja joms kelią. Pagal šiuos skaičiavimus, reikėjo pašalinti apie 130 užtvankų.
„Kodėl taip yra? Todėl, kad Lietuvoje lašišos migruoja tikrai ilgą atstumą (ir niekas nepastoja joms kelio). Meroje, Žeimenoje, Vilnelėje lašišų ištekliai auga, – kalbėjo M. Jonaitis. – Tačiau vis tiek turime apie 1400 užtvankų. Kai kurios iš jų turi savininkus, kai kurios – ne. Sakoma, kad hidroenergija – „žalia“, tačiau „žalia energija“ negali kenkti pačiai gamtai. Turiu po vandeniu darytą vaizdo įrašą kaip hidroelektrinės turbinos sukapoja ungurius“.
Pranešėjo nuomone, pašalinus užtvankas galima būtų plėtoti eko turizmą (žvejybą) arba rekreacinį turizmą, leisti atvykusiems pažinti Lietuvos žuvis. Nevyriausybinės organizacijos atstovo skaičiavimais, tik 26 iš visų užtvankų turi žuvitakius.
„Mes priklausome nuo žuvų, o žuvys – nuo mūsų“
Svečias iš Nyderlandų, Pasaulio žuvų migracijos fondo steigėjas, vandens ekologas Hermanas Wanningenas pritarė, kad užtvankų įrenginiuose žuvys yra tiesiog sutraiškomos. Jis dalinosi savo patirtimi naikinant užtvankas Olandijoje.
H. Wanningenas kartu su kolegomis sukūrė žuvų migracijos žurnalus, iš kurių buvo matyti, kur žuvys migruoja, tuomet suskaičiavo užtvankas, kurios pastoja joms kelią. Pagal šiuos skaičiavimus, reikėjo pašalinti apie 130 užtvankų, kurios užkerta migracijos kelius didžiausiam skaičiui žuvų. Olandijoje dauguma žuvų migruoja nuo upės aukštupio iki jūros ir atgal. Per kelerius metus pranešėjui ir jo kolegoms pavyko atverti apie 5 kilometrų ilgio žuvų migracijos kelią.
Užtvankų griovimo darbus moksininkai turi derinti su privačiomis bendrovėmis, užtvankų savininkais, savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, vietos savivaldybėmis ir Krašto apsaugos ministerija. O kuo čia dėta krašto apsauga?
„Matote, kariams reikia išbandyti sprogstamąsias medžiagas ir jie ieško objektų, kuriuose galėtų pasitreniruoti“, – paaiškino H. Wanningenas.
„Kodėl žuvys taip toli plaukia? Nes nori pasimylėti. Nori poruotis. Todėl žuvų kelius vadiname „meilės greitkeliais“,– šypsojosi H. Wanningen. Tokiu atveju užtvenktas upes reikėtų vadinti „meilės akligatviais“. Ir pastarųjų būtų ženkliai
Žemių užtvanka, jei atsiranda pratekėjimas, gali būti nuplauta per mažiau nei valandą.
daugiau, nes, ekologų skaičiavimais, pasaulyje šiandien liko vos 64 visiškai atviros, neužtvenktos upės.
„Nesididžiuoju savo gimtine, Švedija. Mes turime užtvanką, prie kurios šiukšlių surinkimo filtro renkasi lašišos. Jos pavargsta mėgindamos rasti kokį nors kelią praplaukti, galiausiai nugaišta ir daugybė žuvų yra iškeliamos kartu su šiukšlėmis. Žvejybos pramonė yra verta milijardų. Mes priklausome nuo žuvų, tačiau jos priklauso nuo mūsų“, – pabrėžė svečias iš Nyderlandų.
Užtvanką jau galima pažymėti specialioje programėlėje
Didžiausios užtvankos stovi Brazilijoje ir Kinijoje. Tačiau šimtus jų dar planuojama statyti, nes dauguma šalių tiki hidroenergetikos nauda. Dėl šios priežasties H. Wanningenas įkūrė „Pasaulio žuvų migracijos fondą“. Čia būrys vandens ekologų, inžinierių atlieka tyrimus, siekia pakeisti politinius sprendimus, jungia įvairius su žuvų migracija ir apsauga dirbančius specialistus. Netrukus jis įkūrė ir organizaciją „Dam Removal Europe“, kuri skatina išmontuoti hidroelektrines bei užtvankas Europoje.
„Nekalbame apie visas užtvankas, kalbame apie senas ir nebenaudojamas. Kitais metais Vezin užtvanka Prancūzijoje, esanti apie 20 metrų aukščio, bus nugriauta. Tai bus kol kas didžiausias mūsų organizacijos laimėjimas“, – sakė pranešėjas.
Jau sukurta mobili programėlė „Amber“, kuri leidžia vartotojams pažymėti aptiktas užtvankas, įkeliant jų nuotrauką į sistemą. Taip kuriamas visuotinis užtvankų žemėlapis. Tam, kad daugiau žmonių suvoktų laisvų upių poreikį, balandžio 21-ą dieną pradėta švęsti „Pasaulio žuvų migracijos“ diena. Šiemet tokią dieną paminėjo ir Lietuva.
Krugerio nacionalinis parkas Pietų Afrikoje, šią dieną pritraukė visos vietos žiniasklaidos dėmesį: švęsdami „Pasaulinę žuvų migracijos dieną“, jie išsprogdino vieną iš užtvankų.
Plungėje Eketės užtvanka buvo nupirkta už litą, pamenate? Dabar savininkė siūlosi parduoti ją savivaldybei atgal už eurą. Nes jos tvarkymo kaštai – milžiniški.
Lietuvos užtvankos – tragiškos būklės
Aleksandro Stulginskio universiteto Hidrotechninės statybos inžinerijos instituto doc.dr. Raimondas Šadzevičius susitikime analizavo, kokius trūkumus dažniausiai turi iš žemių ir gelžbetonio pastatytos užtvankos Lietuvoje.
„Kai kurios užtvankos yra siaubingos techninės būklės, – konstatavo doc. dr. R. Šadzevičius. – Daugiausia užtvankų buvo pastatyta 1970-aisiais. Vidutinis hidroelektrinės, užtvankos gyvavimo ciklas yra apie 100 metų. Jei tiek laiko ji nėra prižiūrima, pradeda irti.“
Jo teigimu, gelžbetoninių užtvankų jautriausia vieta – sąlytis su krantais.
„Gelžbetonis su žeme labai „nedraugauja“, jei toje vietoje nėra sutrombuoto grunto, molio, ar dar ko nors. Pro šonus dažniausiai prasisunkia vanduo. Žemių užtvankose vanduo gali veržtis per viršų, prasisunkti per gruntą arba per įvairių gyvūnų (pavyzdžiui, kurmių) padarytas ertmes žemėje. Žemių užtvanka, jei atsiranda pratekėjimas, gali būti nuplauta per mažiau nei valandą“, – 15min sakė doc. dr. R. Šadzevičius ir pademonstravo susirinkusiems tai parodančias nuotraukas. Jo skaičiavimais, tvenkinių kataloge registruota 1100 užtvankų, likusios – neregistruotos, o tai reiškia, jog kiekvienai savivaldybei jos yra tarsi piktžaizdė.
„Jeigu užtvanka griūtų, galėtų nuplauti kaimą ar net keletą, gali pareikalauti žmonių gyvybių ir atnešti visokių kitokių nuostolių. Kai kurios savivaldybės dėl apsidraudimo tvenkinio vandenį išleidžia, tačiau tuomet stūkso betono gabalas. Tokias užtvankas galima griauti“, – sakė pašnekovas.
Mokslininko teigimu, amerikiečiai pasinaudoja rudeniniais potvyniais – užtvankas išmontuoja vasaros pabaigoje, o netrukus atsiritusi didesnė vandens banga nuplauna visas organikos sąnašas, kurios metai iš metų kaupėsi prie užtvankos. Kitu atveju reiktų jas iškasti, nes lašišos dumble neršti vis tiek negalėtų. Vis tik Lietuvoje potvyniai vyksta pavasarį, todėl amerikiečių patirtį galėtume išnaudoti nebent ardydami užtvankas žiemą.
Doc. dr. R. Šadzevičius vardija kelias nesenas „avarijas“: 2005-ųjų Kretingos užtvankos griūtis arba per dieną visiškai nusekęs Degučių tvenkinio vanduo (nes užtvankoje atsirado didelių plyšių). Jam pačiam yra tekę dalyvauti 2 užtvankų rekonstrukcijose. Viena jų – Žlibinų užtvanka (Plungės rajone), rekonstruota 2011-aisiais: ji visiškai atnaujinta, įrengtas platus žuvitakis.
Užtvankų aukcionas: litas dabar prilygsta eurui
Aš esu kilusi iš inžinierių giminės. Mano senelis daugelyje Amerikos vietovių projektavo ir statė užtvankas. Dabar aš tas užtvankas griaunu.
Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai ištyrė per 300 žemių ir gelžbetonio užtvankų. Pagal tyrimų rezultatus, užtvankų techninė būklė įvertinta tam tikrais defektyvumo balais. Pranešėjo teigimu, jei statiniui skirta daugiau nei 8,1 balo, techninė būklė vertinama kaip labai bloga/avarinė ir užtvanka privalo būti arba rekonstruota, arba nugriauta.
Vis tik, jei tokia užtvanka kažkam priklauso, savininkas dažniausiai nori ją išsaugoti. Ištirta, kad vos 5 proc. iš tirtų užtvankų yra geros būklės, 35 proc. – vidutinės būklės, 38 proc.– patenkinamos būklės, likusios – blogos ir labai blogos (avarinės) būklės. Remontas gali prailginti užtvankos tarnavimo laiką, tačiau kai statinys pasiekia 50-ies metų amžių, doc. dr. R. Šadzevičiaus teigimu, jis tampa labai brangus ir mažai efektyvus. Siekiant kad užtvanka vėl tinkamai veiktų ir nekeltų grėsmės, reikia atlikti rekonstravimo darbus, kurių metu užtvanka atitiktų esminiams statinio reikalavimams, rekonstravimo darbai turi būti pagrįsti naujausiais aplinkosaugos, architektūrinės darnos rodikliais.
„Plungėje Eketės užtvanka buvo nupirkta už litą, pamenate? Dabar savininkė siūlosi parduoti ją savivaldybei atgal už eurą. Nes jos tvarkymo kaštai – milžiniški. Utenoje dalyvavau užtvankos rekonstrukcijoje, reikėjo sutvarkyti tik žemutinę jos dalį ir sąmata jau siekė milijoną litų. Dar fontano, krioklio įrengimas – papildomai keli šimtai tūkstančių“, – sako doc. dr. R. Šadzevičius.
Kita vertus, mokslininkas sako, kad nugriauti užtvanką yra brangiau, nei rekonstruoti.
Griauna tai, ką statė senelis
Viešnia iš Jungtinių Amerikos Valstijų, bendrovės „Princenton Hydro“ inžinierė Laura Wildman papasakojo apie savo patirtį griaunant užtvankas Amerikoje ir visiems, kurie šiems statiniams jaučia nostalgiją, pateikė neatremiamą argumentą.
„Aš esu kilusi iš inžinierių giminės. Mano senelis daugelyje Amerikos vietovių projektavo ir statė užtvankas. Dabar aš tas užtvankas griaunu. Suvokiu: naikiname seną pramoninį palikimą, kuris užkemša mūsų upių ekosistemas. Pamėginkite įvesti „vaikai žaidžia užtvankoje“ (kids play on a dam – red. past.) youtube.com kanale ir pamatysite, kaip tai pavojinga“, – sakė L. Wildman.
Tiesa, Amerikoje kol kas griaunamos tos užtvankos, kurios nebegeneruoja pelno ar elektros energijos, pripažįstamos nesaugiomis arba mažina žuvies išteklius. Pranešėja pripažįsta, jog susiduriama su visuomenės pasipriešinimu: juk L. Wildman ir jos kolegos kėsinasi į tai, prie ko daugelis vietinių gyventojų užaugo.
„Viena iš keistesnių protesto formų: vieno miestelio gyventojai nusifotografavo nuogi, apsėdę užtvanką, sudėjo nuotraukas į metų kalendorių, kad tik užtvanka būtų išsaugota“, – šyptelėjo L. Wildman.
Iš vienos pusės – žmogiškos emocijos, iš kitos – sudėtingi techniniai sprendimai. Ne viskas taip paprasta, kad galėtum tiesiog, pridėjęs krūvą sprogmenų, ištaškyti konkrečią užtvanką. Vienas iš galvos skausmų – ties kiekviena užtvanka susirenkančios sąnašos. Nugriovus arba dar prieš nugriaunant užtvanką kažką reikia su jomis daryti.
„Kai kuriais atvejais mes leidžiame nuplauti šias nuosėdas žemyn upės vaga, kai kuriais –iškasame. Tai priklauso nuo konkrečios situacijos: šiose sąnašose gali būti teršalų“, – sakė pranešėja.
L. Wildman atkreipia dėmesį ir į aplink esančią infrastruktūrą. Vienu atveju virš užtvankos ėjo geležinkelio tiltas. Tik išardžius užtvanką pastebėta, kad jo atrama nėra įkasta taip giliai, kaip tikėtasi ir tiltas tapo nestabilus. Teko skubiai statyti papildomas atramas, projekto kaštai išaugo.
Suomijos aplinkosaugos instituto duomenimis, pastaraisiais metais šalyje buvo pašalinta apie 450 užtvankų. Vantaa upės užtvankos dekonstrukcija bus vykdoma 2019-aisiais ir kainuos apie 800 000 eurų.
„Kai kurios užtvankos buvo pastatytos tam, kad kontroliuotų potencialius potvynius. Tai reikia labai atsargiai įvertinti, nes išardę užtvanką padidinsime žemyn tenkančio vandens kiekį“, – atkreipė dėmesį pranešėja.
Kitais atvejais prieš užtvanką išsiplėtusi upės vaga sukuria tam tikrą šlapžemės ekosistemą. Užtvankos išardymas reiškia, kad susidariusi ekosistema bus suardyta. Prieš pradedant ardymo darbus tiriama galima įtaka jautrioms žuvų rūšims.
„Nebeturime upių – tik kanalus“
Apie užtvankų naikinimo praktiką Europoje kalbėjusi viešnia iš Ispanijos Pao Fernandez Garrido (nuotr. viršuje) teigė, kad Suomijoje net ir privačių užtvankų savininkai šiandien dažniau sutinka jas griauti, nes pastebėjo, kad dėl užtvankų iš tiesų kenčią žuvų ištekliai. Vis tik šie darbai kainuoja mažiausiai 10 000 eurų. Suomijos aplinkosaugos instituto duomenimis, pastaraisiais metais šalyje buvo pašalinta apie 450 užtvankų. Vantaa upės užtvankos dekonstrukcija bus vykdoma 2019-aisiais ir kainuos apie 800 000 eurų.
Junginėje Karalystėje ir Velse yra apie 22 000 užtvankų. Jų griovimą apsunkina tai, jog šioje šalyje dauguma upių yra privačios ir užtvankų savininkai nenori nieko griauti. Priešinga situacija – kaimynystėje įsikūrusioje Škotijoje. Škotai mėgsta žvejybą, ši šalis vienintelė visoje Europoje turi specialų finansinį fondą upių atstatymui. Škotijai jau pavyko pašalinti 6 užtvankas.
Ispanijoje, Prancūzijoje upių baseinai yra labai dideli. Tačiau upės bent jau yra
Užtvankos nenaudingos ir klimato kaitos prasme: įvairios organikos sankaupos prie užtvankų išskiria į aplinką anglies dvideginį, naudoja deguonį.
viešos, neturi privačių savininkų. Galbūt todėl Ispanijoje jau pavyko išmontuoti apie 200 užtvankų. Nerasdamos savininko vietos savivaldybės čia dažniausiai finansuoja užtvankos griovimo darbus.
„Mes nebeturime upių Vakarų Europoje – tik kanalus. Lašišos ir kitos vertingos žuvys Vakarų Europoje beveik išnyko, – konstatavo Pao Fernandez Garrido. – Mes turime atstatyti savo upes. Galime palikti kai kurias užtvankas elektros gamybai, tačiau reikia dėmesio ir aplinkosaugai.“
Pranešėjos nuomone, šiuo metu blogiausia situacija su užtvankomis yra Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Užtvanka keičia visa mitybos grandinę
Toliau kalbėjusi Švedijos mokslininkė Rachel Bowes juokavo, jog turime „per daug prakeiktų upių“ („dammed“ (užtvenkta) ir „damned“ (prakeikta) anglų kalba skamba labai panašiai – red. past.)
Ji teigė, kad užtvankų demontavimas įmanomas, tačiau reikia atidžiai įvertinti, kaip aplinką ir upės ekosistemą paveiks užtvankos nugriovimas.
Vidurio Azija, Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Skandinavijos šalys – stipriai apstatytos užtvankomis. Vos dešimtadalis iš 10 000 Švedijos užtvankų pagamina 95 procentus šalies generuojamos hidroenergijos. Kitaip tariant, absoliuti dauguma hidroelektrinių yra bevertės, neduodančios ekonominės grąžos ar naudos. Vis tik sunku rasti finansavimą užtvankų griovimui, Švedijoje koją taip pat kiša istorinė, kultūrinė visuomenės nostalgija šiems statiniams. Ir vis dėlto vien šiuo metu Gnarpsan upėje griaunamos 4 užtvankos. Šalia Gnarpsan esančios savivaldybės norėjo padidinti vietos bioįvairovę. Svarstoma, jog po užtvankos griovimo augs vietos žuvininkystės pramonė, bus sukurta naujų darbo vietų. Vienos upės „išlaisvinimas“ švedams kainuoja per 2 mln. eurų. Pinigus skiria vietos savivaldybė, įvairios už žuvininkystę atsakingos institucijos.
Estija spėjo mus aplenkti ir šioje srityje: jau šiemet planuoja pašalinti stambią užtvanką, nors šalis susidūrė su dideliu visuomenės pasipriešinimu.
Užtvankos nenaudingos ir klimato kaitos prasme: įvairios organikos sankaupos prie užtvankų išskiria į aplinką anglies dvideginį, naudoja deguonį. Prieš priimant sprendimą griauti užtvankas Gnarpsan upėje mokslininkai ėmė mėginius 8 skirtingose upės vietose. Paaiškėjo, kad užtvankos turi įtakos vandens cheminei sudėčiai, deguonies kiekiui vandenyje, vandens lygiui, pratekėjimo greičiui. D. Bowes labiausiai nustebino klausytojus teiginiu, jog ištyrus žuvų audinius galima pasakyti, kuo jos mito.
„Mes tiriame visus įmanomus audinių pavyzdžius iš upės, kur planuojama atlikti kokius nors griovimo darbus“, – sakė D. Bowes. Dar daugiau – kadangi biologijos muziejuose yra likę audinių pavyzdžių iš konkrečių Švedijos vietovių, įmanoma ištirti, pavyzdžiui, kaip žuvų mitybą paveikė užtvanka. D. Bowes tikina, kad pastačius užtvankas pakito visa upės mitybos grandinė.
Po užsienio ekspertų pasisakymų prasidėjo nedidelė diskusija, kurioje Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų katedros doc. dr. Nerijus Nika priminė, kad Estija spėjo mus aplenkti ir šioje srityje: jau šiemet planuoja pašalinti stambią užtvanką, nors šalis susidūrė su dideliu visuomenės pasipriešinimu. Vienas iš kalbėtojų pasiūlė užtvankų šalinimą Lietuvoje pradėti nuo bešeimininkių užtvankų, kurias sovietiniais metais pasistatė dar kolūkių pirmininkai. Vėliau užsienio ekspertai išvyko apžiūrėti Belmonto, Mūrinės Vokės bei Grigiškių užtvankų ir pateikė savo rekomendacijas. Apie jas – jau netrukus „Žalias“ skiltyje.
