– Įdomu, nuo kada save pamenate tokią – neabejingą gamtai? Ar šios vertybės buvo skiepijamos šeimoje nuo mažens? Ar šį kelią atradote pati?
– Kiek tik atsimenu save, tiek laiko ir buvau neabejinga gamtai. Nuo pat mažens man gyvybė buvo kažkas švento ir gležno, niekada negalėdavau skriausti gyvybės arba gamtos. Augdama nežinojau, nei kokią žalą gamtai daro mano pasirinkimai, nei kaip kas ir iš kur atsiranda, tačiau visados savyje girdėjau balsą, kuris liepdavo rinktis etiškesnę prekę. Vaikystėje daugiausia ašarų išliejau dėl mėsos, nes niekada negalėjau pateisinti smurto prieš gyvūnus, bet, turbūt kaip ir daugumai, man buvo sakoma, kad gyvulinės kilmės produktų mums būtinai reikia. Ta mintimi ir gyvenau, nors sąžinė kalbėjo kitaip.
Paauglystėje aktyviai pradėjau domėtis ekologija, nes vidinis balsas nepaliaujamai šnabždėjo, kad kažką darau ne taip. Baigusi mokyklą ir pradėjusi keliauti pamačiau platų pasaulį, milijoną pasirinkimų ir galimybių.
Tada ir prasidėjo aktyvus mano gyvenimo būdo keitimas, kuris išlaisvino mane nuo vaikystėje suformuoto požiūrio apie vartojimą. Mano šeimoje smurtas nebuvo toleruojamas ar naudojamas, buvo skatinama empatija. Taip ir augau, tik sąvoką „smurtas“ interpretavau savaip. Man smurtas yra bet kokios formos žala, net ir numesta šiukšlė yra savotiška smurto forma prieš gamtą.
– Ilgai gyvenote ne Lietuvoje. Ar jaučiate, kad skiriasi lietuvių ir kitų šalių gyventojų požiūris į atliekas? Kuo jis kitoks?
– Užaugau Vokietijoje. Kai būdama vaikas ten išsikrausčiau, patyriau savotišką kultūrų šoką ekologijos atžvilgiu. Pamenu, iš pradžių man buvo labai sunku suprasti, ką ir kaip reikia rūšiuoti. Žodis „ekologija“ buvo plačiai naudojamas, mokykloje tikrai gaudavau daug informacijos šiukšlių tema, buvau ugdoma sąmoningai.
Baigusi mokyklą Vokietijoje išsikrausčiau gyventi į Australiją. Ten buvau nustebinta, kad atliekos rūšiuojamos ne taip griežtai. Vėl buvo sunku priprasti, o dar sunkiau – grįžus gyventi į Lietuvą. Buvo panašu, kad rūšiavimas ne tik nėra nelaužoma taisyklė, bet net ne pasirinkimas. Kai mūsų šalyje atsirado taromatai, man tai buvo asmeninė šventė, nes pagaliau galėjau šiukšles pradėti rūšiuoti taip, kaip esu įpratusi.
Išsikrausčiusi gyventi į Kanadą pamačiau kone savo svajonių scenarijų: „Zero waste“ gyvensena buvo lengvai pasiekiama, buvo daug pasirinkimo, daug idėjų, parduotuvių. Ten daugiausia pasisėmiau alternatyvaus gyvenimo idėjų. Labiausiai patiko viena Havajų salų, kuriose plastikiniai maišeliai yra uždrausti, ir parduotuvėse, jeigu neatsineši savo, perki daugkartinį. Ši idėja mane be galo džiugino. Visai kitoks požiūris buvo Centrinėje Amerikoje.
Ten atliekų kultūra tragiška, nes šiukšlės mėtėsi visur, o pakelėse jos buvo kraunamos į krūvas ir deginamos. Autostradų posūkiuose gulėdavo tiesiog šiukšlių maišų krūvos. Grįžusi į Lietuvą supratau, kad Lietuva yra tik per viduriuką. Verta pasidžiaugti, kad sparčiai judame švaros link, tačiau dar tikrai nesame šios srities lyderiai.
– Dalis žmonių iš tiesų suvokia, kaip neatsakingai elgiasi su atliekomis, kokią žalą tai daro, tačiau tarp minties ir veiksmo – savo įpročių pokyčių – nemenka praraja. Kas paskatino jus veikti, imtis ko nors konkretaus?
– Pirmasis dalykas, skatinantis judėti, yra savanaudiškumas. Kai sąžinė rami, gyventi pasidaro gerokai maloniau. Viską pirmiausia darau dėl savęs. Gyvendama švarioje ir darnioje aplinkoje aš pati jaučiuosi gerai, o po to visi aplink mane taip pat užsikrečia gera savijauta. Buvau mokoma elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi, tad tai galioja ir gamtai. Nenoriu gyventi šiukšlių krūvoje, tad stengiuosi pati jų nesudaryti, kad netektų tarp jų sėdėti. Aš noriu turėti prieigą prie švaraus vandens, švarių maisto išteklių, todėl stengiuosi pati savo namų (planetos) neteršti.
– Pasiryžote imtis „Zero Waste“ iššūkio. Iš kur apie jį sužinojote, kas įkvėpė?
– Apie „Zero waste“ filosofiją žinojau jau ilgoką laiką. Šis gyvenimo būdas mane pakerėjo, ypač gyvenant Kanadoje. Parodė, kiek daug džiaugsmo ir laimės tai gali suteikti. Tai savotiškai išlaisvina. Savo buityje jau prieš kelerius metus buvau žengusi pirmuosius žingsnius nulio link
Pavyzdžiui, turiu didelę kolekciją daugkartinių maišelių, daugkartinių indų maistui, butelių vandeniui ir t.t. Prieš naujuosius metus susipažinau su „Zero waste| gyvensenos šalininku, kuris pasiūlė jo videotinklaraščiui išsikelti iššūkį naujiems metams. Paklausiau jo, „o kas po to?“ ir supratau, kad iššūkio įgyvendinimo rezultatas bus mano atsakomybė. Per dvi dienas susidėliojau sau planą nulio link ir nusprendžiau visą pirmą mėnesį kaupti šiukšles.
– Gal galėtumėte trumpai papasakoti apie „Zero Waste“ pagrindinius principus? Kokių labiausiai laikotės pati?
– Pati esmė paprasta – savo pasirinkimais sudaryti nulį bet kokių atliekų. Suprantama, kad tai, kas yra „nulis“, yra laisvai ir subjektyviai interpretuojama, tad kiekvienas atranda savo būdą. Aš asmeniškai interpretuoju tai kaip sąmoningumą ir atsakomybės už savo pasirinkimus priėmimą. Šiuo metu Lietuvos sąlygomis pasiekti visišką nulį sunku, bet pradėti sąmoningai apsipirkinėti yra labai gera pradžia. Savo buityje taikome šiukšlių hierarchiją: visiškai be pakuotės – tobula; savo atsineštoje pakuotėje – puiku; popierinėje pakuotėje – gerai; daugkartinėje pakuotėje – toleruojama; plastikinėje pakuotėje – nepageidaujama. Atsisakau visko, ko tikrai nereikia, apsipirkdama stengiuosi kuo daugiau produktų nusipirkti savo taroje, namus laikau minimalistinius.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte gyvendama pagal „Zero Waste“ principą? Ar sunku pačiai keisti savo įpročius, ar sunkiau tai, kad aplinka, infrastruktūra tam dar nėra pritaikyta?
– Aplinka tikrai nepalengvino mano kelio nulio link. Norėtųsi, kad įmonės prisiimtų didesnę atsakomybę už tai, kiek ir kokių šiukšlių sukurs jų prekės. Tačiau skųstis ir kaltinti kitus – niekur nenuveda. Stengiuosi kuo daugiau domėtis ir visus savo pasirinkimus pagrįsti tam tikromis žiniomis. Jeigu negaliu ko nors gauti ne pakuotėje, renkuosi tokią, kuri sudarytų kuo mažiau žalos. Taip pat stengiuosi, kad manęs neveiktų reklama, nes jai pasiduoti labai lengva.
Dažnai pamačiusi kartoninę dėžutę iš karto ją čiumpu, bet beveik visada tenka nusivilti, nes dėžutė tik optinė apgaulė, viduje vis vien yra plastikas ir aš, norėdama gero, padarau dvigubai daugiau žalos. Tokiu atveju, verčiau renkuosi vieną plastikinę pakuotę, bet didesnės talpos, pavyzdžiui, 500 g arba 1 kg, ir ją surūšiuoju. Keisdama savo gyvenimo būdą nustojau skubėti, sąmoningiau žvelgiu į visus savo pasirinkimus.
Labai daug džiaugsmo teikia tai, kad gyvendama perteklinėje visuomenėje, kurioje bet kada galiu nusipirkti bet ką, sugebu daug ko atsisakytii ir savo pinigais balsuoju už savo vertybes. Žmonės linkę skųstis valdžia, nes dažnai pamiršta, kad mes visi balsuodami savo pinigais galime keisti rinkos pasiūlą, sudarydami kitokią paklausą.
– Sausį išsikėlėte sau didžiulį iššūkį – „pagaminti“ kuo mažiau atliekų, o turimas kaupti balkone. Kaip kilo ši mintis? Kokios patirtys šitaip gyvenant?
– Išsikėlusi iššūkį susidariau strategiją. Pradžia turėjo būti pažintis su savo nauju „priešu“. Kaupdama šiukšles iš tiesų norėjau tik jas geriau pažinti, analizuoti pakuotes, žinoti, kokių atliekų daugiausia sudarau. Gyvenimas kupinas netikėtumų, tad neapskaičiavau poveikio, kurį darė gyvenimas tarp savo šiukšlių. Bėgant antrai savaitei įvyko esminis lūžis – suvokiau, kad nenoriu taip gyventi. Kiekvieną rytą atitraukus užuolaidas balkone mane pasveikindavo mano atsakomybė – šiukšlių maišai. Matydama juos kasdiensupratau, kokie svarbūs yra mano pasirinkimai.
Šiukšlių maišai išardė mano namų estetiką, badė akis, o ypač sąžinę, nes žinojau, kad visa tai sunaudota vienam kartui ir visiškai veltui. Tuojau pat ėmiausi ieškoti alternatyvų, kurios padėtų sumažinti šiukšlių kiekį namuose. Tas jausmas, kai apsipirkęs grįžti namo ir parsineši pilnus maišus maisto, be jokių įpakavimų, akimirksniu suteikia atpildą.
Tai tapo savotišku nauju azartu: ar galiu parsinešti dar mažiau pakuočių, bet dar daugiau maisto? Be to, grįžus namo beveik nereikia nieko išsikrauti, nes, pavyzdžiui, prieskoniai jau būna dėžutėse, aliejus supiltas į savo butelį, tad viską tenka tik sudėti į vietas. Susitaupo nemažai brangaus laiko.
– Kiek tų šiukšlių prikaupėtėte per mėnesį? Ar analizavote, kokių daugiausia?
– Gyvename ir šiukšliname savo namuose dviese. Bendras šiukšlių kiekis per mėnesį sudarė 16,3 kg. Iš viso kiekvienas iš mūsų nešame atsakomybę už 8,15 kg.
– Kaip po to su jomis pasielgėte? Kuo pačiai buvo naudingas šis iššūkis?
– Surūšiuotą popierių ir plastmasę išmetėme į rūšiavimo konteinerius. Stiklainius panaudojome buityje, supildami į juos maisto produktus, pirktus popierinėje arba savo atsineštoje pakuotėje. Daugkartinius indus, pavyzdžiui, sulčių butelius, plastikinius kibirėlius ir plastikines ledų dėžutes taip pat integravome buityje.
Asmeniškai aš labai džiaugiuosi savo iššūkiu, nes jis pakeitė mano pasaulėžiūrą, atsakomybės suvokimą, praplėtė akiratį, ir atvėrė kelią į kokybiškesnį gyvenimą. Vasario mėnesį tęsiau savo iššūkį integruodama naujas alternatyvas buityje ir valydama savo namus nuo jau esančių šiukšlių juose. Dabar mano gyvenime koja kojon eina darnus gyvenimo būdas, remiamas veganiškos mitybos, minimalistinės gyvensenos ir atliekų mažinimo principų. Be to, ne paslaptis, kad atsisakius šiukšlių mano mityba pasidarė gerokai švaresnė, juk visas nesveikas maistas būna nepageidautinose pakuotėse.
– Galbūt ateityje jau esate nusimačiusi naujų „žalių“ iššūkių?
– Man taip gyventi labai patinka, tad neketinu nutraukti savo kelionės nulio link. Noriu nenustoti domėtis alternatyvomis, kaupti žinias ir dar intensyviau įsigilinti į žmonių kuriamą taršą bei būdus jos išvengti. Noriu visas buitinės chemijos ir kūno priežiūros priemones išmokti gamintis pati. Tikiu, kad ateityje rinka pasikeis ir žmonių, gyvenančiu švarų gyvenimą, padaugės, tad ir man bus lengviau apsipirkti nesudarant atliekų.
– Kaip manote, kas galėtų priversti žmones labiau rūpintis gamta, aplinka, atliekomis? Žalą ir grėsmes žino viso, tačiau pradėti nuo savęs ryžtasi tik retas.
– Dažnai nesiryžtame dideliems žingsniams, nes manome, kad tai kainuos daug jėgų, o naudos bus mažai. Mano manymu, tai klaidingas mąstymas. Savo pavyzdžiu galiu įrodyti, kad siekis gyventi sąmoningai teikia gerokai daugiau laimės, nei amžinas skubėjimas ir pasirinkimų nepaisymas. Pradėjusi keisti gyvenimo būdą, aš pradėjau jaustis sveikesnė, žvalesnė, nors esu labai energinga ir turiu daug veiklos, mažiau skubu, tad lieka daugiau laiko pasidžiaugti gyvenimu,
Esu skaičiusi nuostabią citatą, kuri mane kaskart motyvuoja judėti į priekį: „Niekada nedvejok, kad maža, sąmoninga žmonių grupė gali pakeisti pasaulį. Iš tiesų, tai yra vienintelis dalykas, kuris kada nors ką nors pakeitė.“ Be to, jeigu norime, kad kas nors būtų atlikta teisingai, turime tai padaryti patys.
