Daugiau kaip 23 tūkst. hektarų plote tyvuliuojanti Dusia – trečias didžiausias Lietuvos ežeras, vietos gyventojų vadinamas Dzūkų jūra.
Dziedukai prismena, kad Dusia kadaise atęjo per Lazdzijų upį ir balas, o kap bus čėsas – vėl išeis, ba palei Lenkijos sienų jos duktė Galadusia, likus.
Dusia, Metelys, Obelija – ežerų trijulė, kurios apylinkėms būdinga ne tik savita gamta, bet ir kultūra. Metelių regioninio parko kraštovaizdyje ryškius pėdsakus – kalvagūbrius, kalvas, gūbrius ir daubas – paliko paskutinis ledynas.
Dzūkijoje nusidriekusios žemyninės kopos grožiu nenusileidžia žymiajai Nidai, o ir vietinė jūra (Dusia) šalia.
Metelių regioninis parkas – migruojantiems paukščiams itin reikšminga vietovė. Iš 192 parke aptinkamų sparnuočių rūšių, net 47 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Viena jų – visame pasaulyje itin retai sutinkama mažiausia nardanti antis Rudė.
Parke įkurtuose Juodabalės ir Kučiuliškės herpetologiniuose draustiniuose aptinkami jau išnykusiais laikyti baliniai vėžliai, vietinių dar vadinami „geležinėmis varlėmis“. Siekiant išsaugoti itin retą rūšį, atliekami specialūs gamtotvarkos darbai: kasamos naujos ir tvarkomos senos kūdros, prižiūrimos kiaušinių dėjimo vietos.
Metelių regioninio parko ežeruose aptinkamos į raudonąją knygą įrašytos ežerinės rainės. Karpinių šeimai skiriamos nedidelės vikrios žuvelės gyvena priedugnėse, o žiemas leidžia įsiraususios į dugną.
Dusios ežero pašonėje stūkso įspūdingas Prelomciškės piliakalnis, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužiantys apylinkių vaizdai. Unikalią krašto istoriją byloja Kryžių šventovė, Statiškės kaimas, Kalniškės mūšio vieta. Taip pat verta apsilankyti Metelių Kristaus atsimainymo bažnyčioje.
Parko teritorijoje išlikęs gatvinis Obelninkų kaimas išsiskiria tradicine architektūra. Nors dzūkų nameliai kuklūs, jų šeimininkai – svetingi.
Metelių regioninis parkas fotografo akimis:
