Dėl įpakavimo atsisakė kai kurių maisto produktų
Inga Montvilaitė prisimena, kaip nejučia ėmė naudoti mažiau plastiko, vengti vienkartinių indų, nustojo pirkti kavą bei maistą išsinešti.
„Anksčiau tai (maistas ir gėrimai išsinešimui, – red.past.) man asocijavosi su miestietišku, jaunatvišku gyvenimo būdu, dabar tai reiškia tik nereikalingas, dažnai neperdirbamas atliekas. Ėmiau vengti dėti prekes į plastikinius maišelius, o jeigu negaliu to išvengti, naudoju tą patį plastikinį maišelį daugybę kartų. Kadangi nenaudoju vienkartinių indų, pietums visada valgau naminį maistą“, – kasdienius įpročius vardijo I.Montvilaitė.
Ji sako, jog siekiant atsisakyti plastikinio įpakavimo natūraliai atkrito dalis maisto produktų (didžioji dalis jų – įvairiausi saldumynai, tačiau kartu teko atsisakyti ir kai kurių daržovių).
Kai apsisprendi, kad kažką atiduosi, dažniausiai to daikto pasidaro šiek tiek gaila. Visgi, iškart po atidavimo, apima labai geras jausmas, nes supranti, kad tai buvo TIK daiktas, o visa kita liko taip pat.
„Jei tik galiu, perku maistą popierinėse, stiklinėse pakuotėse arba išvis be įpakavimo. Keitėsi ir kūno priežiūros priemonės – įsigijau daug daugkartinių produktų (plieninis skutimosi peiliukas, medinis dantų šepetukas, kietasis šampūnas, dušo želę pakeičiau į muilą, įprastas higienos priemones – į daugkartines). Namuose daug ką valau su soda, o kiti valikliai – kuo natūralesni“, – sako tinklaraštininkė.
Susidomėjusi minimalizmu ji namuose atliko kelias „generalines tvarkas“, po kurių daug daiktų (knygų, drabužių) tiesiog išdovanojo.
„Iš manęs tikrai galima sulaukti žinutės: „Labas, klausyk, gal tau reikėtų mažai dėvėtos suknelės (ar kokio kito daikto) DYKAI?“ Minimalizmas man yra kaip iššūkis, padeda tobulėti, stebėti savo reakcijas. Juk kai apsisprendi, kad kažką atiduosi, dažniausiai to daikto pasidaro šiek tiek gaila. Visgi, iškart po atidavimo, apima labai geras jausmas, nes supranti, kad tai buvo TIK daiktas, o visa kita liko taip pat“, – džiaugiasi I.Montvilaitė.
Ji prisimena, kaip pirmą kartą susitvarkiusi savo spintą nereikalingus, bet dar gerai atrodančius drabužius mėgino parduoti. Vėliau – atiduoti. Tačiau susidomėjusių tokiu pasiūlymu buvo vos vienas kitas. Tokioje situacijoje I.Montvilaitė suprato, kad drabužių „galiojimo laikas“ – labai trumpas.
„Galima rinktis ekologiškus produktus ir vis tiek vartoti neracionaliai daug“
Šiuo metu Inga prekybos centrų ir parduotuvių slenkstį peržengia tik tuomet kai reikia konkretaus daikto. Ji racionaliai įvertina kiekvieną pirkinį.
„Perku tik tuomet, kai esu tikra, kad daiktas reikalingas man, o ne situacijai. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, yra įprasta, kad per išleistuves merginos puošiasi ir perka naujas sukneles, o aš užsispyriau, kad nieko nepirksiu. Ir taip turiu gražių suknelių. Arba gimtadieniai – įprasta, kad reikia kažką dovanoti, nes...reikia. Pradėjau draugams dovanoti patirtis – bilietus į renginius, skanėstus kavinėje ir panašiai“, – sako Inga.
Jos įpročiai kartais skamba keistai: pavyzdžiui, darbe ji nesinaudoja asmenine šiukšlių dėže.
„Jei naudočiau, plastikinis maišas būtų keičiamas kasdien. O maniškis tuščias stovi mėnesių mėnesiais“, – šypsosi mergina.
I.Montvilaitė pirmiausia susidomėjo minimalizmu ir tik tuomet atrado, kad šis gyvenimo būdas glaudžiai susijęs su aplinkosauginėmis idėjomis, ekologija. Šios filosofijos principai šiuo metu jos gyvenime nusveria ekologiją.
„Į viską stengiuosi žiūrėti su sveiku protu. Manau, kad galima pirkti viską, kas ekologiška, ir vis tiek vartoti neracionaliai daug. Lygiai taip pat, minimalistinis gyvenimo būdas taip pat gali būti paremtas papildomu vartojimu, nes yra itin estetiškas, stilingas, puikiai atrodo nuotraukose“, – svarsto tinklaraštininkė.
Negaliu tiesiog paimti ir išmesti, nes puikiai suprantu, kad net ir dingęs iš mano akiračio daiktas ir toliau egzistuos. Noriu su daiktais atsisveikinti atsakingai, todėl laukiu tinkamo momento.
Ir vis tik, net rašydama tinklaraštį, kuriame svarbu dalintis vizualiai patraukliomis nuotraukomis, Inga sako niekada neperkanti daiktų vien todėl, kad jie stilingi ar gražūs.
„Kai tik galiu, naudoju viską, ką turėjau iki šiol (seną gertuvę, medžiaginį maišelį, kurį pirkau, kai man buvo 14-a, seniai pirktą plastikinį šepetį, kuris kad ir plastikinis, bet dar puikiai išsilaikęs, turiu plastikinę kempinę, kuri (kaip ir būdinga plastikui) yra puikiai išsilaikiusi). Tiems daiktams jau buvo išnaudoti žemės ištekliai ir jie vis dar atlieka savo funkciją, todėl iškeisti juos į tvaresnes alternatyvas vien todėl, kad vizualiai labiau tiktų prie mano gyvenimo būdo, man nepriimtina“, – sako „Minimaliai“ kūrėja.
Baigiamąjį darbą rašė kalbindama „zero waste“ judėjimo atstovus
Šiandien jai svarbiausia – į namus nebesinešti naujų daiktų, o nenaudojamus senus daiktus ji mielai kam nors padovanoja ar paskolina.
„Negaliu tiesiog paimti ir išmesti, nes puikiai suprantu, kad net ir dingęs iš mano akiračio daiktas ir toliau egzistuos. Noriu su daiktais atsisveikinti atsakingai, todėl laukiu tinkamo momento. Žinoma, kartais nutinka, kad imu ir nusiperku kažką neapgalvotai, o paskui gailiuosi. Kiekvieną tokį daiktą prisimenu kaip puikų pavyzdį, ko nereikia daryti“, – sako pašnekovė.
Įdomu tai, kad polinkį į minimalizmą, atsakingą vartojimą I.Montvilaitė įgijo studijuodama. Mergina studijavo pagal trumpai egzistavusią „Darnaus vystymosi komunikacijos“ studijų programą Vilniaus universitete.
„Sužinojau labai daug apie tai, kaip mūsų vartojimo pasirinkimai daro įtaką ne tik gamtai, gyvūnams, bet ir žmonėms (pavyzdžiui, trečiųjų pasaulio šalių gyventojams, kurie yra tarsi savotiškas išsivysčiusio pasaulio „aptarnaujantis personalas“). Pasirinkau rašyti magirstro darbą apie „Zero Waste“ filosofiją. Kalbėjau su daug įdomių žmonių, pasižyminčių išskirtiniu požiūriu į pasaulį. Kai kurie dalykai nustebino – kompostavimas bute, lengvas atsiskyrimas, idėjinis vienišumas – kai kurie jų buvo vieninteliai savo aplinkoje, besistengiantys gyventi tvariau.
Taip pat nustebino ir kai kurių žmonių ryžtas bet kokia kaina vengti plastiko, pavyzdžiui, siunčiantis iš užsienio kokį nors produktą. Jie neįvertindavo, kad pats daikto siuntimas yra labiau nedraugiškas aplinkai nei plastikinė pakuotė. Labiausiai mane nustebino tai, kad žmogaus gyvenimo būdas yra glaudžiai susijęs su jo atsakingu vartojimu. Labiausiai atsakingi žmonės buvo menininkai, dirbantys su vaikais, laisvai samdomi“, – pasakoja I.Montvilaitė.
Ji džiaugiasi, kad pasiryžimas mažinti išmetamų šiukšlių kiekį plinta: rašant baigiamąjį darbą „zero waste“ („gyvenimo be atliekų“) bendruomenei priklausė apie 1300 žmonių, šiuo metu (šiek tiek daugiau nei po metų) prie šios grupės jau yra prisijungęs 7 241 žmogus.
