Lankytojų centrą rasti padeda spalvingi miško gyventojai
Kaip rasti Kauno marių lankytojų centrą? Netoli Kauno esančioje Vaišvydavos gyvenvietėje, Miškininkų gatvėje tikrai iš tolo pastebėsite įvairiais sutvėrimais ištapytą pastatą.
Parko vyriausioji specialistė Ramunė Mikitiejeva pasakoja, jog piešinys ant sienos atsirado 2015-aisiais metais, įrengus šiame pastate Gamtos mokyklos patalpas ir atnaujinus direkcijos pastatą.
„Piešinį nupiešė komanda „Gyva grafika“– Žygimantas Amelynas ir Tadas Šimkus, jų kūriniai puošia ne vieną sieną Kaune. Bene geriausiai žinomas kitas jų kūrinys: prie Kauno pilies žvaigždynus pypke papsintis „Senelis išminčius“. Na, o Vaišvydavoje įžymybėmis tapo milžiniško dydžio gyvūnai – lapė, ežys, tulžys ir miegapelė. Kiemo pusė papuošta paukščių siluetais“, – sako R.Mikitiejeva.
Didelis dėmesys ekspozicijoje skirtas užlietų kaimų temai, tam skirtas stendas „Pėdos marių dugne“, po kurį „panardžius“ spaudinėjant mygtukus galima pamatyti, kaip atrodė dabar jau nebeegzistuojantys ar iš marių dugno iškelti kaimai.
Šie gyvūnai ir paukščiai ant parko lankytojų centro sienų „sutūpė“ neatsitiktinai. Didžioji miegapelė ir tulžys yra itin reti ir labai paslaptingi Kauno marių regioninio parko gyventojai, lankytojams dėl savo gyvenimo būdo praktiškai nematomi.
„Esame tarsi šių gyvūnų advokatai ir piešiniai ant sienos yra dalis mūsų misijos pristatyti parko vertybes. Kadangi mylime, gerbiame ir stengiamės išsaugoti ne tik retenybes – ant sienos atsirado ir ežiukas lapė. Tai dažni mūsų kaimynai ir smagiausių pasakojimų herojai, juos sutikti ar stebėti visada smagu. Gaila, pastatas nėra didelis ir sienų per mažai, nes įdomių gyvūnų parke yra daugiau. Visi, susigundę išoriniais vaizdais, smalsumo vedini turėtų užsukti į Lankytojų centro vidų“, – kviečia R.Mikitiejeva.
Specialistės teigimu, Kauno marių regioninio parko pastatas kaip kava – trys viename. Čia po vienu stogu telpa ir direkcija su savo kasdienėmis funkcijomis, ir Lankytojų centras su ekspozicija „Nemuno virsmas mariomis“, ir Gamtos mokykla, kurioje parko specialistai mokosi patys ir moko visus, norinčius pažinti gamtą, ją patirti, įsibūti joje.
Kauno marios slepia ir skaudžią kaimų istoriją
Ekspozicijoje „Nemuno virsmas mariomis“ lankytojai gali sužinoti, kas slepiasi marių dugne, kas storiausia Lietuvoje ir kas iš visų mieliausia. Svarbiausias ekspozicijos akcentas – „Laiko mašina“ kuri padeda nusikelti į seniausius laikus ir išvysti, kaip traukėsi paskutinysis ledynas, formavosi Kauno marių regioninio parko teritorija ir gimė Kauno marios.
„Didelis dėmesys ekspozicijoje skirtas užlietų kaimų temai, tam skirtas stendas „Pėdos marių dugne“, po kurį „panardžius“ spaudinėjant mygtukus galima pamatyti, kaip atrodė dabar jau nebeegzistuojantys ar iš marių dugno iškelti kaimai. Jaunajai kartai šio regiono istoriją sekame it pasaką, nes taip daugeliui ji atrodo. Žinoma, ši pasaka neišgalvota, o išgyventa ir patirta kelių kartų. Žmones, kilusius iš marių dugno, taip ir vadiname – dugniečiais. Turime surinkę ir vis dar renkame archyvines nuotraukas, atskleidžiančias senojo Nemuno slėnio kraštovaizdį ir vietos dvasią“, – pasakojo Kauno marių regioninio parko kultūrologė.
Nemuno virsmas mariomis iš tiesų yra viena ryškiausių XX amžiaus kraštovaizdžio metamorfozių Lietuvoje.
Kadagių skleidžiamos eterinės medžiagos pavargusiam žmogaus organizmui – tarsi balzamas.
„Šįmet Kauno marioms sukanka 60 metų, tad puiki proga apsilankyti pas mus, prisiminti didžiausio vandens telkinio atsiradimo istoriją. Ekspozicija nėra didelė, įrengta 2012 metais, viena iš pirmųjų „kregždučių“ saugomose teritorijose. Tačiau neabejoju, kad yra dar nemažai net ir kauniečių, kurie nėra pas mus buvę. Atvykti tikrai nėra sudėtinga, kone iki durų galima atvažiuoti viešuoju transportu, o pasisvečiavus lankytojų centre galima iškart keliauti toliau parko pažintiniais takais ar tiesiog ieškoti įdomių atradimų gamtoje“, – kvietė R.Mikitiejeva.
SPA po atviru dangumi
Užvėrę lankytojų centro duris galite patraukti link Arlaviškių, kur driekiasi Arlaviškių pažintinis takas. Jis įrengtas Arlaviškių botaniniame draustinyje, kurio svarbiausias akcentas – Kadagių slėnis.
„Žmonės šį taką tiesiog taip ir vadina – Kadagių slėnio taku. 2016-aisiais takas buvo pripažintas gražiausiu Lietuvoje. Džiugu, kad lankytojams jis patinka, tai matome iš didelio lankytojų srauto, be to, ši vieta traukia ir įsimylėjėlius, kurie šį kampelį pasirenka susituokti. Takas įrengtas jau senokai, tad nenuostabu, kad vietomis ir jo „dantukai“ išretėję. Stengiamės susidėvėjusias lentas keisti, o prie tako tvarkymo prisideda ir lankytojai, įsigydami vardinę lentą, specialiai takui paremti skirtą magnetuką ar lankytojo bilietą“, – pasakojo R.Mikitiejeva.
Vaikštant ant šlaito keteros įrengtu pažintiniu taku atsiveria įspūdinga kraštovaizdžio panorama, marių „uodegoje“ pūpsanti Dabintos sala, kuri kažkada buvo Kračkiemio kaimo teritorija (dabar –užlieta). Šiandien ši sala yra ornitologinis-botaninis draustinis, bene mažiausiai trikdoma parko vieta (nors apskritai Kauno marių regioninis parkas turbūt yra labiausiai urbanizuotas ir žmonių čia knibžda visur).
„Dabintos sala yra užpelkėjusias pakrantes mėgstančių paukščių buveinė. Čia aptinkama itin reta rūšis – plovinė vištelė, taip pat net nuo tako galima išgirsti didžiųjų baublių baubimą. Tai dar vienas nendrynų paukštis-slapukas“, – atskleidžia pašnekovė.
Arlaviškių kadagynas unikalus tuo, kad yra natūraliai išaugęs ant stataus šlaito, o tarp kadagių plytinčiuose stepinių pievų lopinėliuose aptinkama retų augalų, grybų, šaltinių su besiformuojančiais tufais ir net „kabančių“ pelkių (nuo tako jų, tiesa, nesimato).
„Šlaituose augančių kadagynų ekologinis vaidmuo aplinkai ypač svarbus: jie stabdo eroziją, reguliuoja vandens nuotėkį, atlieka vandens apsaugines funkcijas ir gyvena simbiozėje su dauguma grybų.
Abu šie piliakalniai konkuruoja dėl garbės būti pripažintais kaip vieta, kur stovėjo istorinė Strėvos pilis ir kur 1348-aisiais vyko lemtingas Strėvos mūšis tarp LDK ir Vokiečių ordino kariaunų.
Karštesnę vasaros dieną galima pajusti ypatingą kadagyno mikroklimatą, prisodrintą kadagių skleidžiamų eterinių medžiagų, kurios pavargusiam žmogaus organizmui – tarsi balzamas. Taigi, kadagynas dar yra ir tarsi SPA centras po atviru dangumi: ateini ir kvėpuoji, siurbi į save viską – ir fitoncidus (augalų išskiriamos biologiškai aktyvios medžiagos, – red. past.), ir vaizdus“, – šypsojosi regioinio parko kultūrologė.
Katės dydžio varlių mįslė – legenda ar realybė?
Šiame parke yra ir Kalniškių konglomeratas, vienas iš dviejų valstybės saugomų gamtos paveldo objektų Žiegždrių geologiniame take.
„Priešingai nei Žiegždrių atodanga, kuri nėra itin gerai matoma, o labiau skirta apsižvalgymui nuo jos, Kalniškių konglomeratą vadiname tako desertu. Jis skirtas „užsiskaninti“ – kai jau išbandai visus pagrindinius tako „patiekalus“. Nors kartais lankytojai pažintį pradeda ar net apsiriboja tik Kalniškių konglomeratu, mat jis nuo pagrindinio kelio važiuojančius suvilioja užsukti“, – atskleidžia R.Mikitiejeva.
Galima ne tik grožėtis atsiveriančiais vaizdais, tačiau pakutenti ir kitus pojūčius – keliaujant su parko gidu drąsiausi gurmanai gali paragauti ypatingo „šokolado“, pagaminto ledynmečiu – varvų.
„O kur dar pasakojimai apie milžiniškas katės dydžio varles, gyvenančias pakrantėje. Tad ši vieta unikali ne tik savo geologine prigimtimi, bet ir mitologija. Žinote, kažkada iš vietinio gavome barti, kad apie šias varles parašeme kaip apie legendą – jis dievagojasi savo akimis jas regėjęs, kokia dar legenda!“, – juokiasi parko kultūrologė.
Norėdami sustiprinti vietos magiją parko specialistai šiame take pradėjo kabinti vėjo varpelius, tad čia pamažu kuriamas skambantis takas, kurį kiekvienas gali papildyti savo varpeliu. Kalniškių konglomeratas taip pat yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur formuojasi stalaktitai.
„Atodangą pavadinome buvusio Kalniškių kaimo vardu. Konglomeratas – tai natūraliai susicementavusio smėlio, žvirgždo, gargždo, riedulių darinys, toks gamtinis „girliažas“, tik jam pasigaminti prireikė daugybės amžių“, – sako parko kultūrologė.
Vietovės, kur susidaro konglomeratai – tai užakusių prieledyninių upių slėniai, turtingi pagrindiniu konglomeratų komponentu – gargždu ar žvirgždu. Šiuo metu daug atodangos gabalų guli pakrantėje, sukurdami nelietuviško kraštovaizdžio įspūdį.
Pažaislyje taip pat įrengta ekspozicija, tad smalsiam lankytojui ten būtų negana sukalbėti 3 „Sveikas marijas“, rekomenduojame pasidomėti Pažaislio istorija ir apsilankyti ekspozicijoje.
„Atodanga yra judri, todėl prašome lankytojų prie jos nelipti ir netrumpinti jai gyvenimo – tam yra įrengtas takas ant polių. Asmenukės kuo puikiausiai pavyksta ir iš tolo!“, – perspėjo būsimus lankytojus R.Mikitiejeva.
Ar lašiniai gali išgelbėti gyvybę? Sužinosite apsilankę prie Lašinių piliakalnio
Dar vienas – Pakalniškių pažintinis takas driekiasi Kauno marių pakrante, tai priartėdamas, tai nutoldamas nuo vandens.
„Šį taką galima užuosti, ypač vasarą kai vanduo „žydi“ – čia kad nepaklystumėte, – šypsosi pašnekovė. – Juo eiti galima pradėti tiek nuo Girionių, tiek nuo Pakalniškių piliakalnio. Take daug atsišakojimų, daug žvejų išmintų takelių, galima pirmyn keliauti viena trasa, o grįžti kita arba apskritai žygiuoti vien pakrante, jei vanduo nepakilęs.“
Beveik 3 kilometrų ilgio Pakalniškių trasa skirta visiems, mėgstantiems aktyvius pasivaikščiojimus. Takas vingiuoja Girionių eroziniu kalvynu, kurio kalvos labai primena piliakalnius.
„Keliaudami turėsite progą ne tik pasigrožėti nuo kalvų atsiveriančia panorama, užsukti prie Pirmojo pasaulinio karo laikus menančio blindažo (karių lauko slėptuvės, – red.past.) liekanų, bet ir patyrinėti gamtinę laboratoriją – šaltinių su besiformuojančiais tufais (vulkaninės kilmės uolienomis, – red. past.) buveinę: į persiko kauliuką panašiais didesniais ar mažesniais dariniais nusėta visa pakrantė. Yra čia atokvėpio vietų, apžvalgos aikštelių. Aukščiausia tako vieta – Pakalniškių piliakalnis, kurio pavadinimas įamžino šalia buvusį kaimą“, – sako pašnekovė.
Abipus Strėvos upės stūkso Lašinių ir Masiejūnų piliakalniai.
„Maisiejūnus pasiekti nesunku, jie visai šalia kelio į Kruonį, o prie Lašinių privažiuoti sudėtingiau, gali tekti brautis tarsi kryžiuočiui per privačią žemę, kuri supa piliakalnį. Abu šie piliakalniai konkuruoja dėl garbės būti pripažintais kaip vieta, kur stovėjo istorinė Strėvos pilis ir kur 1348-aisiais vyko lemtingas Strėvos mūšis tarp LDK ir Vokiečių ordino kariaunų. Netoli Lašinių piliakalnio yra Lašinių konglomeratų atodanga. 2011-aisiais atidengėme paslaptingąjį šios atodangos veidą: pravalytas praėjimas griovos dugnu, įrengtos nuorodos, laipteliai iki Lašinių „palties“ – didžiausio šlaite gulinčio konglomeratų luisto – pasakoja pašnekovė. – Iki šiol pasiekti šį objektą rekomenduojame tik laukinių žygių gerbėjams, nes didesniems lankytojų srautams pritaikyti kol kas galimybės nerandame.“
O ką dar galima atrasti Kauno marių regioniniame parke? Gal tiesiog bakstelėti pirštu į žemėlapį ir susirasti jame išsiburtą vietą. Gal apsilankyti ant Mergakalnio Dovainonyse, nuo kurio atsiveria vaizdas į Paukščių salas, kurios savo forma atrodo panašios... į tankiuką!
Netoli Lašinių konglomeratų atodangos lyg neįminta mįslė pūpso didžiulis Lašinių akmuo, Strėvos pakrantėje slepiasi dar vienas valstybės saugomas gamtos paveldo objektas – Strėvos atodanga, kurioje geologai yra radę net gintaro dalelių, o gamtininkai žavisi aptiktais smaragdinių tulžių urveliais. Ir galiausiai, pats Lašinių piliakalnis, kvepiantis Strėvos mūšio ugnimi ir lašiniais, nuo kurių kilo šios vietovės pavadinimas.
„Pasak legendos, šaltą žiemą per užšalusį Nemuną ties šia vieta ėjęs žmogelis ir įlūžęs, tik spėjęs ant eketės krašto kaip inkarą užmesti su savim neštą skilandį ir užsikabinti lašinių paltimi. Skilandis nuslydęs į vandenį, o laikydamasis lašinių palties žmogus išsiropštęs iš vandens. Taip lašiniai išgelbėjo gyvybę ir davė vardą gyvenvietei“, – keistą piliakalnio ir atodangos pavadinimą paaiškino kultūrologė.
Jos teigimu, tas pats lašinių paltis ir skilandis vis dar tebeguli ant kranto – tai Lašinių konglomerato luistas ir Lašinių akmuo. Lašinių piliakalnis dar vadinamas ir Napoleono kalnu. Sakoma, jog pats Napoleonas žygio į Rusiją metu ilsėjosi ant šio piliakalnio kepurės.
Pėsčiomis apeiti senąją Lietuvą – misija įmanoma
Kitapus Strėvos upės į dangų stiebiasi savita forma išsiskiriantis Maisiejūnų piliakalnis, išnyrantis aplinkoje tarsi piramidė. Šį piliakalnį daugiau kaip prieš 50 metų vaizdingai aprašė keliautojas, kraštotyrininkas Balys Buračas: „Didysis Maisiejūnų piliakalnis – tai nuostabi žemės piramidė, įspūdingai puošianti gražias Strėvos apylinkes, tik gaila, kad tos piramidės gražuolės vienos pusės, kaip ir mėnulio antrosios pusės, niekas niekados negali pamatyti, nes apaugusi visa tankiausiais alksnių krūmais“.
Piliakalnį supylė jotvingiai, tačiau ir jis turi savo sakmę: esą Maisiejūnus kepurėmis supylę milžinai, todėl ir forma piliakalnio tarsi ant pievos palikta kepurė, kurios vieną šoną puošia medžių kuokštas.
Tokie Kauno marių regioniniame parke randami gamtiniai objektai, tačiau į parko teritoriją taip pat patenka Pažaislio vienuolyno ansamblis ir Rumšiškių liaudies buities muziejus.
„Pažaislyje taip pat įrengta ekspozicija, tad smalsiam lankytojui ten būtų negana sukalbėti 3 „Sveikas marijas“, rekomenduojame pasidomėti Pažaislio istorija ir apsilankyti ekspozicijoje. Vasarą čia vyksta Pažaislio muzikos festivalis. Na, o Rumšiškėse visą Lietuvą pėsčiomis galima apeiti, bet tam irgi reikia skirti kelias valandas. O ką dar galima atrasti Kauno marių regioniniame parke? Gal tiesiog bakstelėti pirštu į žemėlapį ir susirasti jame išsiburtą vietą. Gal apsilankyti ant Mergakalnio Dovainonyse, nuo kurio atsiveria vaizdas į Paukščių salas, kurios savo forma atrodo panašios... į tankiuką! O gal užsukti į turtingą biologine įvairove Rumšiškių mišką ir apkabinti storiausią pušį Lietuvoje ar išdrįsti išsimaudyti Juoduoju ežeru vadinamame Paežerojuje, kuriame, pasak legendų, gyvena žalčių karalius?“, – parko įdomybėmis viliojo R.Mikitiejeva.
