Kaip paaiškino dr. Ž.Preikša, negyvąja mediena laikomi apmirę ir nebeaugantys medžiai bei jų dalys. Tai gali būti sausuoliai, stuobriai, kelmai, virtėliai, sausos šaknys ar išdžiūvusios dar žaliuojančių medžių dalys. Beje, du pastarieji tipai mokslininkų menkai ištirti, todėl informacijos apie juos nėra daug. Pašnekovo teigimu, spygliuočių miškuose negyvoji mediena formuojasi dėl vėjo įtakos, kenkėjų ar gaisrų, o lapuočiams būdingi pavieniai išvirtimai ir kartais pasitaikančios grybinės ligos.
Būtina sąlyga augalams ir gyvūnams veistis
„Visų pirma, stambūs negyvi medžiai labai svarbūs kai kuriems gyvūnams ir augalams, nes sukuria gausybę mikrobuveinių. Kitaip tariant, nišų, kuriose galima įsikurti. Tai gali būti pūti pradėjęs medis ar jame susidariusi drevė, gili žievė ir panašiai. Jauni medžiai nesukuria palankių sąlygų veistis skirtingiems organizmams“, – paaiškino jis.
Visų pirma, stambūs negyvi medžiai labai svarbūs kai kuriems gyvūnams ir augalams, nes sukuria gausybę mikrobuveinių.
Paprašytas pateikti pavyzdį, dr. Ž.Preikša priminė, kad būtent negyvojoje medienoje gyvena spaudoje ne kartą minėti niūriaspalviai auksavabaliai. Šie, itin retai sutinkami ir Europos mastu saugomi vabalai mėgsta senus, drevėtus ąžuolus, kurių sparčiai mažėja. „Jeigu pažiūrėtumėte į Lietuvos raudonojoje knygoje aprašytas miško rūšis, – paaiškino pašnekovas, – tai pastebėtumėte, kad absoliuti jų dauguma susijusi su negyvąja mediena. Jos stygius ir lėmė rūšių nykimą.“
Mokslininko teigimu, penktadalis, o tiksliau – net 5000 Lietuvoje aptinkamų rūšių išlikimas priklauso nuo negyvosios medienos kiekio miškuose. Įdomu tai, kad senuose medžiuose įsikūrusios buveinės ilgaamžės ir gali išstovėti ištisus šimtmečius. Pabandykite įsivaizduoti, kiek daug organizmų juose galėtų įsikurti!
Negyvoji mediena – sveikas miškas
Tiesa, yra sakančių, kad negyvi medžiai – ligų ir kenkėjų šaltinis, tačiau, kaip paaiškino dr. Ž.Preikša, tai tėra mitas. Jo teigimu, senuosiuose medžiuose susiformavusi ekosistema puikiai subalansuota, todėl net jeigu ir randasi kenksmingų organizmų – jie tuoj pat sudorojami ir neplinta. Be to, pasak mokslininko, šiame kontekste dažniausiai minimos kinivarpos, tačiau svarbu suprasti, kad šie vabzdžiai negyvuose medžiuose nesiveisia.
„Dažniausiai jie renkasi nusilpusias egles, o šioms nudžiūvus – persikelia į kitus, žaliuojančius medžius“, – išaiškino dr. Ž.Preikša.
Paklaustas, ar pakanka negyvosios medienos Lietuvos miškuose, mokslininkas atsakė neigiamai ir pridūrė: „Žinoma, lyginant su kitomis Europos šalimis, pavyzdžiui, Danija, Olandija ar Belgija, mūsų miškuose negyvosios medienos daugiau, tačiau, atsižvelgus į tai, kiek jos reikėtų rūšių įvairovei išsaugoti, šis skaičius per mažas.“
Anot dr. Ž.Preikšos, situacija kiek geresnė juodalksnynuose ar šlapiuose miškuose, tačiau pušynuose negyvosios medienos praktiškai neaptinkama. Paprašytas paaiškinti priežastis, jis teigė: „Lietuvoje per daug griežta sanitarinė apsauga ir jeigu vienas kitas medis nudžiūva – tuoj pat skubama pašalinti. Taip užkertamas kiekis buveinių formavimuisi. Pakankamai tokios medienos yra tik kai kuriuose rezervatuose ir kertinėse miško buveinėse, kitaip tariant, ten, kur nevykdoma ūkinė veikla.“
Kaip sakė pašnekovas, negyvosios medienos dar galima aptikti atokesniuose miškuose, bet didžiojoje šalies dalyje situacija prasta. „Kita vertus, – svarstė jis, – net ir draustiniuose, kur reikėtų palikti 20 kub. m, šio reikalavimo nesilaikoma.“
Stambūs, ilgaamžiai medžiai sukaupia daug anglies dioksido (CO2) ir mažina šiltnamio efektą.
„Stambūs, ilgaamžiai medžiai sukaupia daug anglies dioksido (CO2) ir mažina šiltnamio efektą. Kai senus medžius sukūrena, tai per ilgus metus susikaupęs CO2 į atmosferą patenka greitai ir taip prisideda prie klimato kaitos“, – taip pat atskleidė mokslininkas.
Paklaustas, kiek negyvos medienos turėtų būti miškuose, pašnekovas atsakė, kad remiantis moksliniais tyrimais, reikėtų 100 kub. m. skirtingų suirimo stadijų medienos, nes skirtingiems organizmas reikalingi ne vien šviežiai nuvirtę, bet ir ilgai trūnijantys, supuvę medžiai.
Požiūris keičiasi
Kaip atrodytų miškas be negyvos medienos? Pasak dr. Ž.Preikšos tokių vietų, panašesnių į parkus, o ne natūralius miškus, gausiu ir dabar. „Toks miškas, – pabrėžė jis, – nėra gyvas. Jame nesiveisia nei paukščiai, nei drugeliai ar vabzdžiai. Keista tai, kad keliame inkilus, o iškertame sausuolius, bet jei juos paliktume – paukščiai patys susikurtų namus.“
Kaip paaiškino mokslininkas, toks savanaudiškas požiūris į mišką – sovietmečio palikimas. Pasak jo, anuomet įsitvirtino klaidingas supratimas, kad miško nauda gali būti tik ekonominė, o pagrindinis tikslas buvo parduoti kuo daugiau medienos. „Dabar požiūris smarkiai pasikeitė, – pastebėjo jis, – nes miškas pradėtas vertinti kaip ekologinė visuma. Tiesa, vyraujantį supratimą sunku pakeisti, bet jaunimas jau pradeda suprasti, kad miškas – tai ne vien medžiai.“
