Žvejo laimikis tapo trejų metų darbu taksidermistams
Didžiausia naujovė muziejuje – naujos ekspozicijos spintos. Direktoriaus Ramūno Grigonio teigimu, seniau norint ką nors pakeisti ekspozicijoje, stiklus turėjo kilnoti du vyrai, o ketvirtą dešimtį skaičiuojančios vitrinos kėlė nemenką grėsmę jas judinančių darbuotojų sveikatai. Paskutinį kartą eksponatų spintos keistos maždaug 1980-aisiais.
Didžiulę žuvį pagavęs Norvegijos jūroje, lietuvis žvejas priėmė netikėtą sprendimą: nepalietė nė dalelės, o, įsigijęs specialią ledų kupiną dėžę, išsiuntė gigantą į Lietuvą.
„Tam, kad būtų nuvalyti eksponatai, įdėti nauji, reikėdavo 3-4 žmonių brigados. Dabar vienas ekspozicijos, skyriaus kuratorius gali atsidaryti šią stiklinę spintą, įlipti į jos vidų, išlipti, pakeisti eksponatus“, – sakė R.Grigonis.
Taip pat atnaujintas apšvietimas – jis lankytojų nebeakina, nekuria atspindžių, galima atidžiai apžiūrėti eksponatus. Žinduolių skyriuje dalis eksponatų užkelti ant viršaus, kad tilptų „naujokai“ – tikroviškas dramblio mažylio muliažas ir leukistė briedė – gyvūnas buvo dalinai baltas, dalinai rudo kailio. Briedė sumedžiota Ignalinos rajone 1998-aisiais, tačiau jos liekanos atkurtos į natūralaus dydžio gyvūno iškamšą.
Iš viso muziejus iš žmonių gavo apie trečdalį naujų eksponatų. Vienas iš jų – Atlantinis paltusas, antras pagal dydį iš visų pasaulyje sugautų šios rūšies žuvų.
Didžiulę žuvį pagavęs Norvegijos jūroje, lietuvis žvejas priėmė netikėtą sprendimą: nepalietė nė dalelės, o, įsigijęs specialią ledų kupiną dėžę, išsiuntė gigantą į Lietuvą. Su paltusu taksidermistai vargo net trejus metus. Nė vienos šalies specialistai negalėjo patarti, kaip jį geriau paruošti, žuvis įvairiuose audiniuose turėjo labai daug riebalų.
„Žuvies iškamšą ar muliažą sudėtinga pagaminti, o tokio dydžio žuvies – dar sudėtingiau. Šis paltusas – dalinai muliažas, tačiau kai kurios jo dalys, pavyzdžiui, pelekai – tikri“, – sako R.Grigonis.
„Niekas nėra panašios žuvies gaminęs, – sako muziejaus Ekskursinio skyriaus vedėja Audronė Kleišmantienė. – Mūsų taksidermistai konsultavosi su vokiečiais, rusais dėl šio paltuso – atsakymo negavo. Vis tik ėjo bandymų keliu, galiausiai – padarė. Ši komanda įvairiuose tarptautiniuose taksidermijos konkursuose laimi pirmąsias vietas. Todėl galime drąsiai tvirtinti, kad muziejaus eksponatai – gražiausi pasaulyje“.
Šiandien paltusas išdidžiai kabo palubėje, pakilęs virš didžiausių pasaulio pitonų, smauglių ir kitų roplių. Tokias ir panašias gyvūnų iškamšas gamina taksidermijos skyriuje dirbantys Vasilijus Vasiliauskas, Viktoras Dainenka.
Vieni savo gyvenimo radinius laiko apsikabinę, kiti – atiduoda muziejui
Aplinkos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyr. specialistas gamtininkas Selemonas Paltanavičius primena, kad dar profesoriaus Tado Ivanausko gyvenimo metais muziejus sulaukdavo įvairių aukų, dovanojamų eksponatų, dovanotojams išreikšdavo didžiulę padėką. Ir šiandien muziejaus vestibiulyje kabo lenta, kurioje paminėti visi muziejaus ekspoziciją gausinę žmonės.
Vykintas Matuzevičius buvo jūreivis, 40 metų rinkęs moliuskus įvairiose vietose, kur laivas prisišvartuodavo.
Tačiau yra ir tokių, kurie mokslui ypač vertingų radinių nesutinka net parduoti. 1990-aisiais ūkininkas Prienų rajone rado puikiai išsilaikiusią gauruotojo raganosio kaukolę. Tačiau Tado Ivanausko muziejuje šiuo metu eksponuojamas iš Kazachstano atvežtas šio ledynmečio periodo gyvūno kaukolės fragmentas.
R.Grigonis prisimena, jog ūkininkas branginosi, atsisakė kaukolę parduoti, nors deramasi buvo apie ketverius metus. Atvykus mokslininkams jis laikė kaukolę atrėmęs į židinį. Muziejaus direktorius šypsodamasis prisimena, kad nepadėjo net vietinio klebono įkalbinėjimai parduoti muziejui radinį.
„Ta kaukolė suirs, nes ją reikia tinkamai konservuoti. Gaila, nes tai vienintelis egzempliorius Lietuvoje“, – apgailestavo gamtininkas S.Paltanavičius.
Tuo metu visą gyvenimą jūrininku dirbęs Vykintas Matuzevičius muziejui padovanojo daugiau nei 7000 moliuskų kolekciją iš įvairiausių pasaulio kraštų.
„Prieš savaitę atšventėme šio žmogaus 80-metį. Jis buvo jūreivis, 40 metų rinkęs moliuskus įvairiose vietose, kur laivas prisišvartuodavo. Žinoma, tarybiniais laikais juos lengviau buvo parsivežti – šiais laikais tokių gyvūnų dalių be specialių leidimų parsivežti nepavyktų. Kadangi jis pats šiuos moliuskus išvalė, identifikavo, apibūdino ir susistemino, manau, jį galima pavadinti malakologu“, – sakė A.Kleišmantienė.
Pamatęs gali rimtai įpykti – įmonės gamina tikroviškus retų rūšių muliažus
Žinduolių salėje – naujas linksmo drambliuko muliažas. Muziejaus direktorius atskleidžia, kad šis atkeliavo iš Belgijos.
„Yra kelios bendrovės pasaulyje, gaminančios itin realistiškus muliažus tų gyvūnų, kurių dėl taksidermistinių priežasčių tikrų negalime turėti ekspozicijoje. Drambliui neturime nei vietos, nei galimybės jį įsigyti“, – kalbėjo R.Grigonis.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius prisiminė istoriją, kaip vieno bičiulio namuose pastebėjo gorilos kaukolę.
„Susinervinau, nes tai juk griežtai saugoma rūšis. Tačiau dar šiek tiek mane paerzinęs jis prisipažino, kad tai – muliažas. Vis tik plastikas taip kokybiškai imitavo kaulinį audinį, kad turi gerai pažiūrėti ir pačiupinėti, kad įsitikintum, jog kaukolė – netikra“, – prisiminė S.Paltanavičius.
Muziejuje taip pat yra jūros kiaulės, kitų stambių jūrų gyvūnų muliažai, nes jų iškamšų nėra galimybės pagaminti. Vis tik, R.Grigonio teigimu, 99 proc. eksponatų yra tikrų gyvūnų iškamšos. Iškamšas reikia ne tik pagaminti, bet ir periodiškai atnaujinti, išvalyti.
Kaip gaudomi drugiai? Yra specialūs indeliai, vadinami marintuvais. Galima sakyti, kad drugiai gauna „narkozę“ .
Ką drugių tyrinėtojai veikia naktį miške su baltomis paklodėmis?
Vabzdžių skyriaus vedėjas dr. Romas Ferenca šiuo metu dėlioja į naujuosius stendus drugių dėžutes.
„Drugiai blunka, nėra atsparūs ultravioletinei spinduliuotei. Tačiau šios naujos lempos neskleidžia tokių spindulių, todėl šį procesą mes gerokai sulėtiname“, – lengviau atsiduso dr. R.Ferenca.
Kolekcijos Romo rankose – surinktos savanorio Vitalijaus Bačiansko – jis turi kitą pragyvenimo šaltinį, tačiau didžiąją dalį laisvalaikio paskiria drugiams. Kartais drugių tyrinėtojas vyksta į mišką nakčia, išsiskleidžia didelį baltą audeklą, į jį nukreipia gyvsidabrio lempą ir pasirenka atskrendančius drugius.
„Turi būti pakankamai šilta, drėgna. Jei bus šalta – drugiai tiesiog niekur neskris. Kaip gaudomi drugiai? Yra specialūs indeliai, vadinami marintuvais. Galima sakyti, kad drugiai gauna „narkozę“ – etilo acetato arba chloroformo. Ir užmiega. Prie jų negalima liestis, nes sparneliai – be galo trapūs ir iškart nusitrins. Taip pat į indelį gali patekti tik vienas drugys – jie negali susiliesti. Vėliau drugį paruošti ekspozicijai yra juvelyrinis darbas. Tam naudojami specialūs įrankiai – vadinamieji sparnų skleistuvai“, – paaiškino Vabzdžių skyriaus vedėjas.
Artimiausiu metu ant iki šiol nenaudotos, tačiau itin erdvios 200 kvadratinių metrų muziejaus stogo terasos bus pradėta statyti edukacinė klasė vaikams.
Muziejuje kiekvienas drugelis turi etiketę, kuri, pasak dr. R.Ferencos, yra tarsi jo asmens tapatybės kortelė. Joje įrašyta, kokioje vietoje sugautas drugys (geografinės koordinatės), rūšis.
Nuo 150 metų skaičiuojančių iškamšų iki virtualios realybės
Seniausi eksponatai muziejuje – dar Tado Ivanausko tėvo Leonardo Ivanausko paukščių iškamšos, datuojamos 1859-1861 m. ir profesoriaus bendražygio Alfonso Palionio dovanota Lietuvos drugių kolekcija.
„Profesoriaus Tado Ivanausko tėvas buvo inžinierius. Tačiau jis labai domėjosi gamta ir tapo pirmuoju T.Ivanausko taksidermijos mokytoju. Mėgo keliauti po gamtą, rinkti įvairius gamtos objektus, juos sisteminti, aprašinėti“, – sakė A.Kleišmantienė.
Ši kolekcija didžiąją dalį laiko stovėjo Ivanauskų namuose, dvare Lydos apskrityje. Tadas Ivanauskas, baigęs mokslus Peterburge, grįžo į Lietuvą ir, pasak A.Kleišmantienės, dėstė praktiškai visose aukštosiose mokyklose.
Atnaujinimo darbai muziejuje dar nesibaigia: artimiausiu metu ant iki šiol nenaudotos, tačiau itin erdvios 200 kvadratinių metrų muziejaus stogo terasos bus pradėta statyti edukacinė klasė vaikams. Tikimasi, kad ši klasė pradės veikti jau kitų metų pabaigoje.
Tado Ivanausko priestato statyboms skirta ketvirtis milijono eurų, o vitrinų atnaujinimui – daugiau nei 438 tūkst. eurų.
Atsinaujinantis muziejus sukurs ir virtualios realybės portalus gamtą per naujausias technologijas norinčiai pažinti jaunajai kartai.
