Šio parko plotas – daugiau nei šimtas kvadratinių kilometrų. Miškais apaugę net 87 procentai parko.
Siekiant šiose gražiose vietose išsaugoti Neries vidurupio kilpų sistemą, kultūrines, gamtines vertybes dar 1992 metais buvo įkurtas Neries regioninis parkas.
Šiandien čia kur bepasisuksi – nuostabios gamtos kampeliai, kuriuos patogu apžiūrėti važiuojant dviračiu ar keliaujant pėsčiomis.
Neries regioniniame parke yra 9 piliakalniai: Stirnių, Naujosios Rėvos, Velniakampio, Vėjo (Buivydų II), Karmazinų, Buivydų, Bradeliškių, Grabijolų, Paalkių. Kiekvienas su savo istorija ir padavimais.
Į Nerį vandenis plukdo ypatingo grožio sraunūs upeliai – Dūkštos, Saidės, Vilsos, Čekonės, Bražuolės, kurie garmėdami per kalvas, įvairias uolienas tai kriokliais krenta, tai srauniais sūkuriais čiurlena.
O kur dar mitologiniai akmenys! Tarp Dūkštų ir Airėnų, netoli Kernavės kelio, stūkso Airėnų akmuo, išraižytas mįslingais ženklais, kartais vadinamais runomis, Valų kaime – Valų akmuo su įspausta pėda, vietinių vadinama Marijos pėda. Tai iš senų laikų atėjusio padavimo prisiminimas. Neva, tada, kai akmenys buvo dar minkšti po žemę vaikščiojo Dievas. Kiti padavimai byloja čia esant laumių pėdas. Karmazinų apylinkėse yra dar vienas pėduotas akmuo – Dziuravo. Jame pėdsakus turbūt paliko kokia nors mitologinė būtybė.
Kaimas ant kapinių?
Norint aplankyti visas gražiausias šio parko vietas, tikrai neužteks dienos ar kelių. Stabtelkime prie Grabijolų, kurio pavadinimas kiek neįprastas lietuvio ausiai. Šalia šio piliakalnio yra gatvinis Grabijolų kaimas.
Nors istorininiuose šaltiniuose Grabijolai pirmą kartą paminėti 1795 metais, tais pačiais metais, kai žlugo Abiejų Tautų Respublika, tačiau akivaizdu, kad žmonių gyventa čia daug seniau. Kadangi piliakalniuose gyvenimas virė jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų, tai galima spėti, kad tuo metu žmonių gyventa ir šiose apylinkėse.
Vieni kaimo gyventojai sako, kad šis pavadinimas yra kilęs nuo lenkiško žodžio „hrabia“ (grafas), nes jis kažkada priklausė grafui. Na, o tikras, ne legendinis, grafas, ekonomistas, istorikas, kolekcininkas, Lietuvos archeologijos pradininkas Konstantinas Tiškevičius, kuris 1857 metais tyrinėjo kiek daugiau nei už 300 metrų į rytus nuo Grabijolų piliakalnio, slėnyje esančius pilkapius, buvo įsitikinęs, kad kaimo vardas kilęs nuo žodžio „graibyti“, t.y. „semti žuvį”. Mat Neries pakrantėse žmonės žvejyba vertėsi nuo seniausių laikų.
Kitas archeologas ir istorikas Petras Tarasenka Grabijolus siūlė vadinti Grabeliais. Pasak jo, toks pavadinimas būtų teisingiausias, nes greičiausiai kaimas yra įsikūręs ne tik šalia, bet ir ant buvusio pilkapyno.
Šiandien – tai dailus gatvinis kaimas, kokių Lietuvoje jau likę labai nedaug. Ir jame dar tebegyvena keletas žmonių. Taigi, kol kas tai gyvas istorijos liudijimas po atviru dangumi.
Didžiausias pilkapynas – prie Neries
Karmazinų pilkapynas – didžiausias Vilniaus apylinkėse. Čia yra beveik 140 pilkapių, kuriuose mūsų protėviai buvo laidojami 5-8 amžiais. Dabar po šias vietoves galima pasivaikščioti pažintiniu Kramazinų taku. Tai paprastas takas, neasfaltuotas, negrįstas. Juo keliaujant yra vieta, kur užkopus laiptais atsiveria Didžioji Velniakampio kilpa, Neries vaizdais galima pasigrožėti ir kitose vietose, pamatyti, kaip atrodo plačiausia Neries vieta regioniniame parke. Nepasiklysti ir orientuotis padės informaciniai stendai. Jų yra daug visame parke.
Šis takas apsuptas tikro, seno miško. Čia auga ąžuolai ir eglės, kurių vidutinis amžius perkopia pusantro šimto metų, ošia daugybė šimtamečių pušį, juodalksnių. Pušys Karmazinų pažintiniame take išstypusios iki 30 metrų aukščio.
Vasarą galima pamatyti daugybę į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų. Ypač gražiai atrodo miškas, kai pražysta pakalnutės.
Neries regioninio parko miškuose gyvena daugybė žvėrių, o upelių pakrantėse – bebrai. Šiandien jie gali būti ramūs, skirtingai nei jų protėviai, kuriuos šiose apylinkėse medžiojo mūsų valdovai, kad pasimėgautų ypatingu delikatesu – bebro uodega. Neries regioniniame parke prieglobstį randa ir vandens paukščiai – gulbės, antys, didieji dančiasnapiai, geltonskruosčiai žalčiai, gluodenai.
Jei po parką pasižvalgytume geologo žvilgsniu, pamatytume Karmazinų, Dūkštų, Bražuolės tufų atodangas, stačius, vaizdingus skardžius ties Paneriškėmis, Airėnais. Prie pat Neries galima pamatyti susicementavusių uolienų, vadinamųjų konglomeratų; didžiausi tokie konglomeratai yra Naujosios Rėvos, Ausiutiškių ir Airėnų apylinkėse.
Gamtos ir kultūros grožybes galima būtų aprašinėti ilgai, bet gal verčiau aplankyti parką ir visa tai pamatyti savomis akimis?
Juk čia ir Dūkštų bei Alkų ąžuolynai, ir nedideli ežerėliai:Velniakampis, Ilgelis, Vepriškai, Ešerinis, taip pat akmeninė Dūkštų miestelio bažnyčia, daugiau nei dvidešimties kilometrų Kairiojo Neries kranto turizmo trasa, kurią įveikti galima ir pėsčiomis, ir dviračiu, ir net automobiliu ir dar daugybė kitų gamtos vertybių ir istorijos liudininkų.
