Užtvankos – pavojingas ir bjaurus krešulys upėse
Renginį, į kurį įvairių šalių ekspertai susirinko pasidalinti patirtimi apie užtvankų griovimo darbus jų gimtosiose šalyse, Aplinkos viceministras Martynas Norbutas atidarė lygindamas užtvankas su kraujo krešuliais žmogaus kraujagyslėse.
„Krešulys kraujagyslėje, o tada – infarktas. Tai šiurpi mirties priežastis ir vis tik būtent dėl šios priežasties miršta daugybė žmonių Lietuvoje. Tačiau „krešuliai“, kuriuos pastatėme ant upių mums kažkodėl atrodo normalu ir nieko bloga“, – sakė M.Norbutas.
Jis pridūrė, jog gamta negali klykti iš skausmo ar baimės. Todėl mes neatkreipiame dėmesio, kai ji miršta ir dūsta dėl užtvankų poveikio.
„Mes taip prisirišę prie objektų, kuriuos patys sukūrėme. Upės mums labai svarbios, tačiau kadangi su užtvankomis gyvenome ilgus metus, vis dar jomis didžiuojamės. Norime visiems parodyti, kad mokame pažaboti, kontroliuoti gamtą“, – kalbėjo M.Norbutas.
Iš užtvankose įrengtų hidroelektrinių turbinų išeina „suši“.
Aktyviai užtvankų šalinimą palaikanti Aplinkosaugos koalicijos aplinkosaugos ekspertė Karolina Gurjazkaitė priminė, jog savo šalyje turime įspūdingą žuvų migracijos kelią – daugiau nei 450 kilometrų.Taip pat žvejyba yra populiarus laisvalaikio praleidimo būdas, vyksta įvairios varžybos, kas sugaus daugiau ar didesnį laimikį. Iki 2027-ųjų Europos institucijoms esame įsipareigoję pasiekti gerą vandens kokybės lygį savo upėse ir kituose vandens telkiniuose. Mums trukdo du pagrindiniai veiksniai: vandens tarša ir upių suskaidymas užtvankomis.
„Upės tarsi „supjaustytos“ mažais gabalėliais. Didžioji dauguma Lietuvos užtvankų neturi jokios socialinės ar ekonominės vertės – t.y. negamina hidroenergijos, neatrodo estetiškai. Kas kelerius metus viena ar kita užtvanka nugriūna“, – perspėjo K.Gurjazkaitė.
Problematiška Anykščių užtvanka – daugiau nei 100 metų senumo reliktas
Tyrimas, vertinęs Lietuvos užtvankų būklę, nustatė, kad dešimtadalis jų apskritai yra avarinės būklės. Tai reiškia, kad jos gali griūti, ir padaryti daug daugiau ekonominės ar ekologinės žalos, nei jas atsargiai pašalinus.
Lenkijos vidaus žuvininkystės instituto mokslininkas Piotras Parasiewiczius pridūrė, jog nė viena užtvanka pati negali išstovėti – ji turi būti atnaujinama ir remontuojama, kitaip upė pati ją pašalins.
„Žinoma, reikia galvoti, analizuoti, ką pašalinti. Nešalinkite upės aukštupyje stovinčios užtvankos, jei žemiau yra dar keletas – tai neturi jokios prasmės“, – sakė Piotras Parasiewiczius.
Tai nebūtų tokia didelė problema, jei neturėtume tiek daug užtvankų. Nustatyta, kad Europoje po užtvanką stovi kiekviename upės kilometre.
Lietuvos užtvankas inventorizuoti padėjusi Vilniaus universiteto studentė Beatričė Petkutė teigė, jog šalyje yra apie 1500 užtvankų.
„Visa Lietuva yra išvagota žuvų migracijos kelių. Dalis užtvankų neturi savininko, ir neteikia jokios naudos, o žuvims užkerta kelią. Yra „NATURA 2000“ teritorijų, kurių migruojančios žuvys tiesiog negali pasiekti“, – kalbėjo B.Petkutė.
Vytauto Didžiojo universiteto Komunikacijos ir technologijų perdavimo centro Projekto dalies vadovas Egidijus Kasiulis analizavo, ar apskritai įmanoma pašalinti užtvankas Lietuvoje?
Upės mums labai svarbios, tačiau kadangi su užtvankomis gyvenome ilgus metus, vis dar jomis didžiuojamės. Norime visiems parodyti, kad mokame pažaboti, kontroliuoti gamtą.
Jis apžvelgė Anykščių užtvankos situaciją: ji pastatyta 1910-aisiais, tuo metu buvo vietos malūno dalis. Renkonstruota 1986-aisiais, turi žuvitakį, tačiau stūkso kurortinėje vietovėje. Prieš savivaldybių tarybų ir merų rinkimus vienas iš kandidatų į merus pažadėjo, jog išrinktas pašalins šią užtvanką. Vis tik rinkimų jis nelaimėjo, tad užtvankos likimas lieka nežinomas.
Užtvankos daro didžiulę žalą tiek žuvims, tiek jų gyvenamoms buveinėms
Lenkijos vidaus žuvininkystės instituto mokslininkas Piotras Parasiewiczius pristatė proektą AMBER, kuris šifruojamas kaip Adaptive Management of Bariers in European Rivers (Adaptyvus kliūčių valdymas Europos upėse). Projekto metu sudaromi įvairūs žuvų migracijos žemėlapiai, o visuomenės nariai kviečiami žymėti pastebėtas užtvankas įrankyje „Barrier Tracker“.
Svečias iš Lenkijos demonstravo filmuotą medžiagą, kurioje matyti, kaip užtvanka užkerta kelią žuvims migruoti upe link ištakų, t.y. prieš srovę. Žuvitakiais praplaukia upėtakiai, lašišos, bet juk yra ir kitų žuvų rūšių, kurioms netgi užtvanka su žuvitakiu gali tapti neįveikiama kliūtimi.
„Na, o iš užtvankose įrengtų hidroelektrinių turbinų išeina „suši“, – dar vieną žalą žuvims drastiškai apibūdino P.Parasiewiczius.
„Užtvenkus upę vyksta daugybė veiksnių: kaupiasi nuosėdos, nyksta tam tikros buveinės, žuvys negali šios užtvankos įveikti. Mes turime suvokti užtvankos įtaką tiek upės aukštupiui, tiek žemupiui – ekosistemoms, kurios driekiasi per visą upę“, – kalbėjo svečias iš Lenkijos.
Užtvankos gali paskatinti temperatūros kilimą, dėl jų kinta gylis, vandens temperatūra, upės tėkmės greitis. Mokslininkas pabrėžė, kad pastačius užtvanką upės ekosistema keičiasi į tvenkinio ekosistemą ir vietoje upių augalijos bei gyvūnijos, turime tvenkinių augaliją ir gyvūniją.
„Tai nebūtų tokia didelė problema, jei neturėtume tiek daug užtvankų. Nustatyta, kad Europoje po užtvanką stovi kiekviename upės kilometre“, – sako P.Parasiewiczius.
Jis kalbėjo, jog yra vienas gana paprastas metodas užtvankos poveikiui įvertinti – išanalizuoti fauną upės aukštupyje (prieš užtvanką) ir žemupyje (po užtvankos). Jei upėje iki užtvankos yra lašišų, o už jos šių žuvų nebelieka – nereikia aiškesnio įrodymo, kokį poveikį daro šis žmogaus statinys.
Ką jūs galite padaryti savo mieste? Apeiti žinomas užtvankas ir pabandyti nustatyti, ar jos naudojamos.
„Kaip vyksta užtvankų šalinimas Jungtinėse Amerikos Valstijose? Ekspertai atvyksta į gyvenvietę su pasiūlymu ir žmonių reakcija būna: „Jūs ką juokaujate?! Kvailiai – važiuokit iš čia! Mes su žmona per vestuves ant šios užtvankos fotografavomės!“. Tada jie tiria ir pristato bendruomenei savo skaičiavimus: kiek kainuoja šios užtvankos išlaikymas, kokį poveikį aplinkai ji daro. Visuomenė pamažu susimąsto ir keičia savo nuomonę. Žmonėms pateikiama sąskaita – nes užtvankos kuria kaštus“, – atskleidė P.Parasiewiczius.
Kaimynų projektas, kuriam ploja visi
Visi su pagarba sutiko Estijos aplinkos apsaugos agentūros atstovę Kulli Tammur – ši specialistė pasakojo apie stambų laimėjimą – senos gigantiškos užtvakos, blokavusios Parnu upę, pašalinimą.
Pranešėja pradėjo nuo faktų: Estijoj teka 700 upių ir apie 160 iš jų gyvena lašišinės žuvys. Estijoje, kaip ir Lietuvoje, didelė dalis užtvankų yra apgriuvusios, senos ir jų yra maždaug 100 daugiau, nei Lietuvoje.
„Dar 2007-aisiais priėmėme politinį sprendimą, kad dalis Europos sąjungos finansavimo bus panaudota užtvankoms pašalinti arba upėms dalinai atverti. Iki šios dienos pašalinta apie 120 užtvankų“, – atskleidė K.Tammur.
Vienas stambiausių pastarųjų metų projektų: Parnu upės užtvankos griovimas. Projektas kainuoja daugiau nei 15 milijonų eurų, jau trunka ketverius metus ir galutinai užbaigtas bus 2023-iaisiais.
„Tai – didžiausias projektas Estijos aplinkos apsaugos veiklų istorijoje. Kai kurie žmonės man sako, kad tai – didžiausias projektas Europos aplinkosaugos istorijoje“, – sako K.Tammur.
Ši užtvanka buvo vos 14 kilometrų nuo Baltijos jūros ir blokavo apie 3000 kilometrų šalies upių tinklą. Iš viso 22 žuvų rūšių nerštas buvo sutrikdytas dėl šios užtvankos.
„Viena didžiausių kliūčių buvo ta, jog užtvanka buvo privati. Valstybė pradėjo projektą įsigydama šią užtvanką. Buvęs savininkas vylėsi gaminti hidroenergiją, tačiau Estijos įstatymai draudžia tai daryti patvenkiant lašišų gyvenamas upes. Taigi, jam neliko kitos išeities“, – kalbėjo K.Tammur.
Užtvankos pašalinimas davė puikių rezultatų – atsigavo lašišų populiacija ir vien iš žvejybos licenzijų pardavimo vietinis miestelis uždirba apie 20 000 dolerių per metus.
2015-ųjų kovą Estijos valstybė įsigijo didžiulę Parnu upės užtvanką. Dar dvejus metus po to vyko derybos su vietos gyventojais. Nors vaikščiodami ant užtvankos yra žuvę keli žmonės, gyventojai tikino, kad jiems patinka plaukioti dirbtiniame baseine, kuris suformuotas šalia užtvankos ir jie nieko nenori keisti. Tik 2018-ųjų liepą prasidėjo pirmieji darbai. Šiuo metu Parnu upė yra dalinai atverta. Pranešėja sulaukė nustebusių Lietuvos auditorijos klausimų, kaip jai pavyko įtikinti vietos gyventojus, kad vis tik užtvanką reikia griauti.
„Iš pradžių žmonės yra prieš. Jie prieš bet ką. Nežinau, kiek kartų vykau į susitikimus su vietos bendruomene. Dėsčiau, ką upė jiems suteiks. Be to, pabrėžiau, kad žmonės žūsta, užtvanka yra pavojinga. Nenaudojama užtvanka galiausiai vis tiek bus išversta pačios upės tėkmės. Įtikinome visuomenę, kad reikia užtvankoje padaryti 11 metrų pločio tarpą“, – sakė K.Tammur.
Europoje jau griūna gigantiškos užtvankos
Antrą kartą Lietuvoje viešėjusi organizacijos „Dam Removal Europe“ („Užtvankų šalinimas Europoje“) atstovė Pao Fernandez Garrido pirmiausia patikslino savo organizacijos tikslus.
„Kai kuriuos žmones išgirdus mūsų pavadinimą ištinka kone infarktas. Noriu jį paaiškinti. Palyginkime užtvankų griovimą su rentgenu. Kai tik buvo atrasti Rentgeno spinduliai, medicinoje jie buvo naudojami reikia ar nereikia. Tuomet sužinojome, kad Rentgeno spinduliai turi ir neigiamą poveikį. Ar dėl to visiškai jų atsisakėme? Ne, tik ribojame, pagalvojame, ar tikrai žmogų reikia jais apšviesti. Lygiai taip pat yra su užtvankomis –mūsų projekto metu išsiaiškinome, kad turime apie milijoną užtvankų visoje Europoje“, – kalbėjo P.Fernandez Garrido. Organizacijos pagrindinė užduotis – identifikuoti nenaudojamas, senas užtvankas ir jas demontuoti.
Daugiausiai užtvankų Europoje pašalino Prancūzija (2300 užtvankų), Švedija (1600 užtvankų), Suomija (450). P.Fenandez Garrido teigimu, užtvankos pirmiausia suskaido upes, sunaikina kai kurias buveines ir dar yra finansinė našta, nes jas nuolat reikia remontuoti.
Užtvankų naikinimo naudą jau galima pamatyti kitose šalyse: pavyzdžiui, pašalinus Jungtinėje Karalystėje, Velse stovėjusią Kentchurch Weir užtvanką itin pagerėjo upės vandens kokybė.
Roblendo de Chavela Ispanijoje – šiuo metu ardoma didžiulė užtvanka. Ji iki pat viršaus užsipildžiusi upės sąnašomis, karštomis vasaros dienomis saulei įkaitinus visą šią „sriubą“ vanduo skleidžia nemalonų kvapą.
Junginėse Amerikos Valstijose nugriauta Edwards'o Dam'o (1837-ųjų statybos) užtvanka buvo labai mylima vietinių. Ir vis tik tai buvo pirmoji nugriauta užtvanka JAV – 1999-aisiais. Jos pašalinimas davė puikių rezultatų – atsigavo lašišų populiacija ir vien iš žvejybos licenzijų pardavimo vietinis miestelis uždirba apie 20 000 dolerių per metus.
„Štai ką mes darome. O ką jūs galite padaryti savo mieste? Apeiti žinomas užtvankas ir pabandyti nustatyti, ar jos naudojamos“, – patarė P. Fernandez Garrido. Ji akcentavo, kad žuvų ištekliams atkurti skirtos lėšos gali būti nukreiptos užtvankos griovimui, nes tai ir atkuria žuvų išteklius.
Pasiūlymas: gaunantys pelną iš vandens energijos, turėtų mokėti mokesčius
Prasidėjus bendrai ekspertų ir renginio klausytojų diskusijai Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius Edmundas Greimas svarstė, jog tam, kad Lietuvoje būtų nugriauta bent viena užtvanka, pirmiausia reikia politinės valios. Jis priminė, jog Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid Tartu universitete yra baigusi biologiją. Aiškiai suvokiant užtvankų žalą ekosistemoms politinis palaikymas jų griovimui Estijoje ryškiai juntamas. E.Greimas taip pat svarstė, kad reikia politikui reikia ir nemažai drąsos, kad pasiryžtų skirti 15-20 milijonų eurų užtvankos griovimo projektui ir atlaikytų visus visuomenės komentarus.
Estijos atstovė K.Tammur, lietuviams turėjo tokį patarimą: „Nepasirinkite pradžiai pačios didžiausios, aukščiausios užtvankos. Pradėkite nuo mažų žingsnių“.
Gamtos apsaugos ir saugomų teritorijų politikos grupės vyriausiasis patarėjas Vilmantas Graičiūnas atskleidė, jog šiuo metu Lietuvos užtvankų savininkai nieko nemoka. Kadangi įvairiose srityse jau taikomas principas „teršėjas moka“, jis turėtų galioti ir naudojant upės vagą hidroenergijai gaminti, gaunant iš to pelną. Vienintelė hidroelektrinė, mokanti mokesčius valstybei, šiuo metu yra Kauno HE.
„ Pagalvokime – daugiausia upių turime iš to okupacijos laikotarpio. Užtvankos juk yra sovietinės ideologijos palikimas – kaip galime būti prie jų prisirišę? Tai – viso to blogio, kontrolės simbolis”, – svarstė Matas Jonaitis, iniciatyvos „Lašišos dienoraštis“ aktyvistas.
Galiausiai diskusijos dalyviai sutiko, jog Aplinkos ministerija galėtų inicijuoti 1-2 užtvankų šalinimo projektus ir vėliau įvertinti jų rezultatus.
Užtvanka Lietuvos gilumoje – visos Lietuvos problema
Vilmantas Graičiūnas 15min teigė, jog, pavyzdžiui, norvegai apskritai atsisakė žuvų dirbtinio veisimo ir atrado būdus, kaip natūraliai atkurti žuvų populiaciją.
„Kur žmogus prisiliečia, įneša ir neigiamų aspektų. Dirbtinis žuvų veisimas dažnai sąlygoja ligų protrūkius, išbalansuoja nusistovėjusią ekosistemą. Užsienio šalyse kalbama, kad reikia atkurti upes, atkurti buveines ir žuvų ištekliai natūraliai atsikurs“, – kalbėjo V.Graičiūnas.
Pašnekovo teigimu, atkūrus žuvų išteklius būtų galima nutraukti jų dirbtinį veisimą, o tam kasmet skiriamos valstybės lėšos.
„Skaičiuojama, kad Lietuvos lašišų populiacija dar nepasiekė nei 50 proc. potencialaus produktyvumo“, – sako Aplinkos ministerijos atstovas.
Kokią užtvanką jis pirmiausia rekomenduotų nugriauti?
„Yra nedidelė užtvanka Bražuolės upėje, žemupyje. Ji – nedidelė, jei vanduo aukštesnis, lašišos ją įveikia, bet jei žemesnis (o taip nutiko užpernai dėl per sauso rudens), jos stovi prie užtvankos susirinkę. Tuomet parko darbuotojai tiesiog ardė dirbtinį užtvankos paaukštinimą. Šios užtvankos pašalinimas kažkokį efektą duotų. Taip pat – situacija Šventojoje (Anykščių užtvanka, – red. past.). Pašalinus ją atsivertų apie 30 proc. nerštaviečių lašišoms, 67 kilometrai upės. Ten net griauti nieko nereikia – tiesiog nuleisti skydus. Jie laikomi trosų, kurie vis nutrūksta. Užtvanką kasmet tvarkant, tam leidžiamos lėšos. Šventąja plaukia baidarės, berods, 4 baidarininkai ten yra nuskendę“, – sakė V.Graičiūnas.
Dėl minimos užtvankos užpelkėjo aukščiau užtvankos buvę paplūdimiai.
„Reikia suprasti, kad tai nėra vien vietos gyventojų problema. Tokios užtvankos pašalinimas turėtų įtakos netgi lašišų žvejybai jūroje. Tai – visos Lietuvos problema“, – sakė V.Graičiūnas.
