Kas natūralu kaime, vis dar tebėra problema sostinėje
„Ilgai – apie 20 metų – gyvenau gamtoje, tiesiog miške. Iš pradžių neturėjome netgi vonios kambario, naudojomės lauko tualetu. Įsirengėme komposto duobę maisto atliekoms – su dangčiu, vėliau ir su tinkleliu, kad natūrali ventiliacija ir lietus padėtų atliekoms pūti natūraliai. Vėliau į tą vietą sodindavome medį. Į senamiestį persikrausčiau prieš dešimtmetį, bet čia netgi iki šios dienos neturime, kur dėti virtuvės atliekų. Nesunku būtų turėti namuose sandarų virtuvės atliekų kibirėlį, tačiau senamiestyje nebūtų kur jo ištuštinti. Todėl tiesiog stengiuosi maisto išmesti kuo mažiau – kuo daugiau jo išgelbėti“, – savo patirtimi dalijasi N. Marčėnaitė.
Dabartinėje sodyboje ji su artimaisiais kūrena krosnį, pavasarį aplink obelis ir daržuose barsto pelenus. Panaši elgsena, N. Marčėnaitės manymu, yra visiškai natūrali gamtoje gyvenančiam žmogui. Ji taip pat priduria: jeigu mieste būtų įdiegta funkcionuojanti sistema, tai per tam tikrą laiką be didesnių pastangų taptume jos dalyviais – mūsų elgsena taptų įpročiu.
Tvarkyti atliekas bus tas pats, kas valytis dantis
Kalbėdama apie įpročio jėgą N. Marčėnaitė prisimena patirtį su jos dar nedideliais vaikais. Jie užaugo, kai prievolė automobilyje naudoti saugos diržus jau buvo nustatyta, kitokios patirties neturėjo. Sykį nutikus progai keliauti šeimos bičiulių automobiliu, kuriame nebuvo naudojami saugos diržai, vaikai sukėlė triukšmą – jiems tai atrodė nesaugu.
„Jeigu vaikas užaugs aplinkoje, kurioje rūšiuojamos atliekos, jam net klausimo nekils, ką ir kaip rūšiuoti. Tvarkyti atliekas jam bus tas pats, kas išsivalyti dantis“, – teigia menininkė ir laidų vedėja.
Kaip pavyzdį ji mato pakuočių depozito sistemą, dėl kurios labai pašvarėjo gamta – tai ji mato, keliaudama su bičiuliais baidarėmis. Mainų ir dalijimosi programų, jos akimis vis daugėja, tai džiugina, tačiau mums esą reikėtų pasitelkti kantrybę auginant naujus įpročius.
„Žinoma, pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs. Suvokiu tai, susidurdama su tuo, ką vadinu žmogiškąja ekologija. Ką daryti su ta daugybe daiktų, kurių didžioji dalis kitiems nebegali būti perduodami? Manau, turėtume labai gerai pergalvoti savo kaupimo įpročius. Klauskime, ar tikrai to ar kito daikto mums reikia. Turėtume išmokti šį klausimą kelti dar būdami jauni. Nelabai seniai negailestingai išmečiau visą krūvą, netgi menų. Pagalvojau: jeigu jau man kyla klausimas, ar man tikrai to reikia, tai juo labiau tas klausimas bus sunkus mano vaikams“, – apie savo patirtį pasakoja N. Marčėnaitė.
„Neužmušamų“ aulinukų istorija
Ji pripažįsta turinti daiktų, kurie tiesiog puošia jos pasaulį. Vis dėlto labai gerai apmąsto, ar dar reikėtų pirkti ką nors papildomai. Dabar repetuoja, kad kažkada kraustysis į naujus namus ir ta proga atsisveikins su daug tokių nereikalingų daiktų.
„Būtų gerai, kad gyvenimas neitų pro šalį, o gyvybė būtų palaikoma per švarą, per tam tikrą požiūrį, bet ne per naujų daiktų pirkimą. Man tai svarbu jau seniai. 1991 ar 1992 metais nusipirkau suvarstomus, vadinamuosius „kerzinius“ batus. Avėjau juos laukdamasi sūnaus, kuriam dabar 25-eri, ir netgi prieš keletą metų, filmuodama savo laidas. Turiu šiuos batus iki dabar, jie „neužmušami“, ir nematau reikalo juos išmesti“, – savo aulinukų istorija dalijasi N. Marčėnaitė.
Taisykle „šiemet madinga“ ji nesivadovauja. Menininkei svarbiau, ar daiktas tinka, ar dera prie individualios stilistikos. Kas metai besikeičianti mada, jos manymu, skatina vartojimą, tuo tarpu individualumas – asmeninės ekologijos dalis. Tad svarbu būtų ugdyti vaiką nuo mažens, kalbant jam apie asmeninį stilių, kuris taip dažnai nesikečia. „Individualumas man buvo svarbu visada“, – teigia menininkė.
Veidą puošia perskaitytos knygos
Viename iš interviu N. Marčėnaitė yra teigusi, kad „geriausias makiažo pagrindas – perskaitytos knygos“. Pastaruoju metu knygų vaidmuo jos gyvenime tapo komplikuotas: „Karas iš manęs apskritai buvo pavogęs ir knygų skaitymą, ir kitas veiklas. Gal tik prieš metus vėl pradėjau lipdyti. Patiriu, kad panašiai nutiko ne man vienai. Vis dėlto net šiuo baisiu karo laikotarpiu knygos yra labai svarbios, jų poreikį jaučia netgi tie, kurie kariauja fronte. O minėtą makiažo pagrindą atpažįstu sutikdama nepažįstamus žmones gatvėse – tai matyti iš veidų, iš akių, jau neminint apie tai, kad skaitytos knygos atsispindi žmogaus kalboje, jo žodyne, sakinio formulavime“.
Internetas, jos manymu, knygų nepakeičia. Internetas – greitos informacijos gavimo priemonė, ir tai visai kas kita. Menininkė naudojasi visomis naujausiomis technologijomis, įskaitant ir dirbtinį intelektą, net ir galimybe jam užduoti klausimus balsu, kai rankos užimtos. Ji netiki, kad virtualybė atims iš žmonių knygas.
Platonas esą pasisakė, kad mokymasis turėtų vykti per gyvą dialogą, tai stiprina atmintį, o mokymasis iš knygų – tai tik žinių kaupimas. F. Nietzsche irgi teigė, kad knygos ir raštai gali sukelti žmonių atminties ir gebėjimo atsiminti praradimus. Vėliau buvo sakoma, kad atsiradus kinui numirs teatras, tada, kad kino nebeliks atsiradus televizijai, o galiausiai viską numarins internetas. Bet nei teatras, nei kinas nemirė, tad, manytina, nenumirs ir knygos.
Šiemet Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) projekto „Atsakingas skaitytojas“ bičiule tapusi N. Marčėnaitė palankiai vertina praktiką, kai ekologiškos elgsenos virusas platinamas ir šalies bibliotekose. Pastarosios jį paskleidžia ir savo bendruomenėse – kviesdamos kartu su perskaitytomis knygomis į biblioteką nusinešti ir smulkius sugedusius, nebereikalingus elektronikos prietaisus, baterijų atliekas, registruotis nemokamam stambiosios elektronikos atliekų išvežimui iš namų.
Nuo 2015 m. vykdomas EPA projektas „Atsakingas skaitytojas“ šiemet mini 10 metų sukaktį. apie Savo sprendimą dalyvauti projekte bibliotekos kviečiamos balandžio 1–30 d. informuoti organizatorius el. paštu socprojektai@epa.lt. Konkurso taisykles ir registracijos formą galima rasti internetinėje svetainėje https://www.epa.lt/akcijos-ir-projektai/atsakingas-skaitytojas/ Su daugiausia elektronikos atliekų surinkusios bibliotekos skaitytojais susitiks ir savo įžvalgomis pasidalins menininkė, mylima laidų vedėja N. Marčėnaitė.
