Limitas bus didinamas tik daugiausia vilkų turinčiose savivaldybėse
Aplinkos ministro Kęstučio Navicko įsakymas dėl vilkų medžioklės limito įsigalios spalio 20 d.
Prieš patvirtinant medžioklės kvotą, Aplinkos ministras Kęstutis Navickas kartu su Žemės ūkio ministru Giedriumi Surpliu pasirašė ab ketinimų protokolą dėl ūkinių gyvūnų apsaugos nuo vilkų prevencinėms priemonėms taikyti ir jas skatinti. Šis susitarimas turėtų sumažinti vilkų daromą žalą naminiams gyvuliams ir paskatinti vilko ir žmogaus sugyvenimą.
Norėtumėme patvirtinti buvusį vilkų medžioklės limitą – 60. Tačiau stebėsime, kokiu greičiu probleminėse savivaldybėse, patyrusiose daug žalos (tokių yra 15) šis limitas bus išnaudotas.
Viceministras Martynas Norbutas teigė, jog vilkų medžioklės limitas nustatytas pagal naujai paruoštą Vilko apsaugos planą.
„Naujas Vilko apsaugos planas apibrėžia, kaip skaičiuojami vilkai, kaip išlaikyti jų populiacijos gausą. Konkretus vilkų medžioklės limitas nustatomas kitu dokumentu, pasiremiant Vilko apsaugos plane numatytomis taisyklėmis, duomenimis. Šiemet netgi vilkų apskaita vyko visiškai kitaip: pereita nuo individų apskaitos prie šeimų, nes individų pastaruosius kelerius metus nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Dabar skaičiuojame šeimas ištisus metus, fiksuojame, kokiuose rajonuose, kokiose vietose padaryta didžiausia žala, medžiotojai praneša, kur ir kada pamatė vilkus, jų pėdsakus“, – kalbėjo M.Norbutas.
Naujame Vilko apsaugos plane įrašyta, jog Lietuvoje turėtų gyventi mažiausiai 31 vilkų šeima. Šiuo metu jų suskaičiuota 34 – taigi negalima teigti, kad vaikų yra stipriai per daug. M.Norbuto teigimu, planuojama leisti sumedžioti tik vilkų prieaugį, t.y. tik tokį skaičių, kiek jų atsivedama ir išgyvena per pirmuosius metus. Vilkės kasmet atsiveda iki 8 jauniklių, tačiau tik apie pusė jų išgyvena žiemos metą, todėl šeimų skaičius dauginamas iš 3,25 (vidutinio vilkiukų šeimoje skaičiaus). Ateityje, turint įvairių genetinių tyrimų duomenis ir skaičiavimo rezultatus, medžioklės limitą bus galima nustatyti tiksliau.
„Norėtumėme patvirtinti buvusį vilkų medžioklės limitą – 60. Tačiau stebėsime, kokiu greičiu probleminėse savivaldybėse, patyrusiose daug žalos (tokių yra 15) šis limitas bus išnaudotas. Jei matysime, kad medžiotojai greitai sumedžioja vilkus, grįšime svarstyti limito padidinimo šioms 15-ai savivaldybių“, – sakė M.Norbutas.
Papildomą medžioklės limitą rajonas gali gauti, jei jame užfiksuota daug papjautų gyvulių ir itin sparčiai išnaudojamas pagrindinis vilkų medžioklės limitas.
Daug lėšų kompensacijoms, mažai – prevencijai
Tam, kad pavyktų taikiau sugyventi su vilku, turi padirbėti ir Žemės ūkio ministerijos atstovai.
„Su Žemės ūkio ministerija ateičiai esame sutarę, kad turi keistis 2 dalykai: turi būti numatytos prevencinės priemonės gyvuliams apsaugoti, nes dabar savivaldybės tam neturi pakankamai lėšų (finansavimo prašysime iš Europos Komisijos). Antras svarbus dalykas, kad būtų supaprastinta pranešimų apie patirtą žalą tvarka, nes ne visuomet ūkininkai praneša apie tokius įvykius, – toliau kalbėjo Aplinkos viceministras. – Žiniasklaidoje skaitome, kad įvyko gyvulių užpuolimas tam tikrame rajone, o statistikoje to nematyti. Mes kol kas turime tik tuos duomenis, kai buvo kreiptasi dėl padarytos žalos gyvuliams atlyginimo.“
Šiek tiek duomenų apie dabartinę situaciją savo viešame laiške žiniasklaidai pateikia ir gamtininkas Andrejus Gaidamavičius. Pasak jo, vos 11 savivaldybių per trejus metus patvirtino vidinę tvarką, kokiais atvejais skiriamas finansavimas prevencinėms priemonėms nuo vilkų įrengti. Todėl, matyt, nereikia stebėtis, kad tokią paramą iki šiol yra gavę 14 ūkininkų. Jo nuomone, Žemės ūkio ministerija, užuot ieškojusi būdų ūkininkams gyventi šalia plėšrūnų, eina keliu: „Nėra vilko – nėra problemos“.
Artintis prie technikos, pririšto šuns – nėra neįprastas vilko elgesys. Tokie dalykai jo niekada negąsdino. Bet pamėginkite išlipti iš traktoriaus, automobilio – žvėris iškart šalinasi.
M.Norbutas sutinka, kad vilkas yra labai sumanus žvėris ir jau ne kartą įsitikinta, kad aptverti bandą elektriniu piemeniu neužtenka. Vilkai, medžiodami šeimomis, neretai pabaido gyvulius, šie išsigandę patys išlaužia aptvarą, o tada plėšrūnai nekliudomi įsiveržia vidun.
Viceministras turi informacijos, kad kol kas geriausia prevencinė priemonė būtų specialūs aviganiai šunys. Taip pat jam neatrodo normalu, kai reikalaujama kompensacijos už gyvulius, nors savininkas nesiėmė nė vieno veiksmų, nepastatė nė mažiausios tvorelės, kad juos apsaugotų.
Papjautų gyvulių skaičius neišaugo
Į Vilko apsaugos planą rengusią darbo grupę, pasak jai vadovavusio Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojo Algirdo Klimavičiaus, susibūrė ir ūkininkų, ir medžiotojų, ir mokslo institucijų, ir nevyriausybinių organizacijų, ir miškininkų atstovai. Nustatyta „sveika populiacijos būklė“, kas yra 31–62 besiveisiančios šeimos (arba 250–500 individų). A.Klimavičiaus teigimu, plane šiuo metu akcentuojamas maksimaliai taikus vilko sambūris su žmogumi, kad ir plėšrūnui, ir žmogui Lietuvos teritorijoje užtektų vietos. Dauginant suskaičiuotas 34 šeimas iš jauniklių prieaugio vidurkio (3,25) gaunamas rezultatas, kad maksimaliai Lietuvoje gali būti sumedžioti 110 vilkų. Visgi, trūkstant duomenų, nuspręsta atsargiai „naudoti populiaciją“ ir iš pradžių nustatyti 60-ies vilkų medžioklės limitą, o likusį 50 vienetų pasilikti kaip rezervą.
Aplinkos ministerijos atstovai pažymi, kad žala ūkiniams gyvūnams nuo praeitų metų neišaugo. Šiais metais per sausio–rugpjūčio mėnesius papjautų naminių gyvulių skaičius netgi sumažėjo 70 gyvulių: iš viso papjauta 848 gyvuliai, per tą patį laikotarpį 2017-aisiais – 918 gyvulių. Naminių gyvulių užpuolimo atvejų skaičius per sausio–rugpjūčio mėnesius, lyginant su praėjusių metų, išaugo tik 9 atvejais. Daugiausia papjaunama avių, kurių Lietuvoje auginama vis daugiau.
Organizacijos „Baltijos vilkas“, jau ilgus metus kovojančios už vilkų išsaugojimą, tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius sako, kad pirmasis Aplinkos ministerijos pranešimas, informavęs apie 110-ies vilkų medžioklės kvotą, jį nustebino.
„Iš pradžių, išgirdus šį skaičių, pritrūko jo pagrindimo, – sakė A.Laurinavičius. – Žala ūkiniams gyvuliams nėra stipriai išaugusi, vilkų skaičius – tai pat. Tiesiog keliamas šurmulys (kaip ir kiekvienais metais), o ministerija kartais pasimeta tarp visų šaukiančiųjų, tačiau, mano nuomone, ji labiau turėtų atstovauti gamtos interesus. Pasigendu gausesnės informacijos apie vilko, kaip rūšies, svarbą: gauname mažesnį ligų protrūkį, tinkamai reguliuojamas kanopinių populiacijas“.
„Medžioklė priešpriešą vilkui tik didina“
„Baltijos vilko“ tarybos pirmininkas visgi nekritikuoja paskutiniojo sprendimo limitą skelti į dvi dalis ir palaiko intensyvesnę medžioklę daugiau žalos patiriančiuose rajonuose.
„Skirstyti kvotą proporcingai daugiausia žalos patiriančioms savivaldybėms, manau, protingas žingsnis, – sako A.Laurinavičius. – Kita vertus, ši medžioklė daugiau psichologiškai nuramina ūkininkus, nes likę vilkai vis tiek darys žalą. Raginame imtis ir kitų priemonių: identifikuoti ūkininkus, kurie patiria didžiausią žalą, įvertinti, kokias prevencines priemones galima taikyti.“
Jo teigimu, priešaky – dar didelis darbas. Reikia nustatyti, kurios avių apsaugos priemonės veikia geriausiai, viešojoje erdvėje dalintis „sėkmės istorijomis“.
„Dabar to labai trūksta: atraskime, pavyzdžiui, viešinkime 5 geriausias priemones, apsaugančias nuo vilkų. Šia informacija būtų galima vadovautis finansuojant būtent šias priemones ūkininkams. Kuo mažiau konfliktuosime su vilku, tuo mažesnė bus priešprieša šiam plėšrūnui. Beje, medžioklė nemažina žmogaus konflikto su vilku, priešiškas nusistatymas dar labiau auga“, – sako pašnekovas.
Ūkininkai, bendraudami socialiniame tinkle „Facebook“, dalinasi vaizdo įrašais, vienas paskutiniųjų: vilkas tuštinasi ūkininko lauke, visai šalia kombaino. Gąsdinama, kad plėšrūnai slenka vis arčiau namų, kelia grėsmę žmogui. A.Laurinavičius sako, kad vilkai bijo ne technikos, o žmogaus.
Mažam ūkiui tinkamas aptvaras kainuos brangiau nei pačios avys, o tokiu atveju jo įsigijimas prasilenkia su ekonomine logika, nes, kaip teisingai buvo pastebėta, žemės ūkis – tai verslas.
„Vilkas dažniau ūkininkams rodosi todėl, kad aplink ūkį – daug neapsaugoto grobio. Tačiau artintis prie technikos, pririšto šuns – nėra neįprastas vilko elgesys. Tokie dalykai jo niekada negąsdino. Bet pamėginkite išlipti iš traktoriaus, automobilio – žvėris iškart pajunta grėsmę ir staigiai šalinasi. Dar neužfiksuota, kad vilkas nesišalintų žmogaus. Visos nuotraukos ar filmuota medžiaga, kuria mes dalinamės – užfiksuota naktį automatinėmis slaptomis kameromis, prie kurių nebuvo žmogaus. Pagrindo teigti, kad vilkai išdrąsėję, tikrai nėra“, – sakė A.Laurinavičius.
Avių augintojų atstovas: Lietuvoje įsigali „vilkininkystė“
Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius, išplatintame pranešime žiniasklaidai liejo ironija persmelktą nuoskaudą ir tikino, kad Lietuvoje kaip ūkio šaka įsigali „vilkininkystė“.
„Ir kodėl gi vilko nemylėti, jei ta meilė tokia neįpareigojanti – reikia tik spausti valdžią saugoti vilkus, kurie skerdžia ūkininkų gyvulius, o žalos atlyginimo trupiniai barstomi medžiotojų suneštais pinigais. /.../ Mylint bereikia šaukti, kad ūkininkai patys kalti ir vėliavėlėmis mosuoti. Juk taip smagu žvarbų rudens vakarą savo bute įsisupti į šiltą antklodę ir galvoti apie tai, kaip miškais ir kloniais aidi griausmingas vilko staugimas“, – rašė Ž.Augustinavičius.
Avių augintojų asociacijos vadovas ironizuoja, kad vilkas dar nuo sovietmečio kentėjo įvairias žmogaus skriaudas, todėl dabar šiai „ant išnykimo ribos balansuojančiai rūšiai“ turime palengvinti būtį.
Jis taip pat rašo apie sudėtingas procedūras savivaldybėse, atėjus įregistruoti vilko padarytos žalos, bei ūkininkams nurodomą sumokėti mokestį už papjautų gyvulių utilizavimą. Tai daugumą apskritai atgraso nuo patirtos žalos atvejo užregistravimo.
„Tiems, kurie sako, kad ūkininkai netveria savo gyvulių, taip pat derėtų pasidomėti aptvarais, jų rūšimis bei kaina. Mažam ūkiui tinkamas aptvaras kainuos brangiau nei pačios avys, o tokiu atveju jo įsigijimas prasilenkia su ekonomine logika, nes, kaip teisingai buvo pastebėta, žemės ūkis – tai verslas, o versle pinigus reikia uždirbti, nes lietuviški avinėliai „nesipurto“ ir eurai iš jų nebyra. Derėtų žinoti ir tai, kad bet kurią įdiegtą naują apsaugos priemonę vilkas anksčiau ar vėliau sugeba įveikti“, – rašo Ž.Augustinavičius.
Medžioklė labiau psichologiškai nuramina ūkininkus, nes likę vilkai vis tiek darys žalą.
Jis taip pat skeptiškai vertina paskutinius Aplinkos ministerijos pasiūlymus skirti daugiau lėšų iš Kaimo plėtros programos avių apsaugos priemonėms.
„Klausimas siūlytojams: nuo kada vilkininkystė tapo Kaimo plėtros programos dalimi? Manyčiau, kad nė viena žemės ūkio savivaldos organizacija tam nepritars. O visiems, kurie „myli nematę“ /.../ siūlyčiau apsilankyti ūkyje po vilkų viešnagės, padėti surinkti paskerstus gyvulius, pribaigti dar gyvas avis, perkąstais kaklais, galiausiai padėti surankioti išblaškytos po visas aplinkines teritorijas bandos likučius“, – ragino ūkininkas.
