Tiek perdirbamo, tiek išrūšiuoto stiklo kiekis nuolat auga
„Kauno stiklo“ fabrikas perka apie 40 tūkst. tonų stiklo dūžio kasmet. Pasak fabriko vadovo Evaldo Sauliūno, ši žaliava panašiai kainuoja visose aplinkinėse šalyse – tiek Latvijoje, tiek Lenkijoje. Iš reikiamų 40 tūkst. tonų maždaug pusė yra gaunama iš rūšiavimo konteinerių, apie 8 tūkst. – iš Užstato sistemos administratoriaus (USAD). Likusi trūkstama dalis stiklo dūžio įsivežama iš kitų šalių (Latvijos, Lenkijos).
Pasak vadovo, „Kauno stiklui“ labiausiai apsimoka pirkti stiklą iš rūšiavimo konteinerių – sumokėdamas už šią žaliavą fabrikas remia ir visą rūšiavimo sistemą. Pats E. Sauliūnas fabrike dirba jau 16 metų ir pastebi akivaizdžius pokyčius: jam pradėjus dirbti iš rūšiavimo konteinerių buvo gaunama apie 3 tonos stiklo per metus, dabar šis skaičius viršija 20 tūkst. tonų.
„Žinoma, dalis Lietuvoje išrūšiuoto stiklo taip pat parduodama į užsienį, pavyzdžiui, į Lenkiją, ypač, jei rajonas, kuriame stovi konteineris, yra arčiau Lietuvos sienos nei Kauno,“ – sako E. Sauliūnas. Vis tik jis ypač džiaugiasi individualių namų savininkais ir tuo, kad buvo nuspręsta jiems išdalinti atskirus rūšiavimo konteinerius. Iš šių žmonių, pasak E. Sauliūno, surenkama didesnė dalis stiklo pakuočių, nei jų sugrįžta iš depozito sistemos – jie yra tikri stiklo rūšiavimo rekordininkai.
„Tai tik patvirtina, kad konteinerių prieinamumas turi didelę įtaką rūšiavimo aktyvumui – žmonės, galėdami patogiai išrūšiuoti stiklą, šių pakuočių į komunalines atliekas ar į gamtą nemeta,“ – vertino pašnekovas.
Stiklą galima perdirbti daugybę kartų
„Kauno stiklo“ vadovas paaiškina, kad Lietuvoje dalis alaus, giros ir kitų gėrimų butelių yra pakartotinai naudojami, t.y. nedaužomi, vežami atgal gamintojams ir fabrikuose išplaunami. Tuomet į juos pilami tie patys gėrimai. Tačiau buteliai, kurie nėra šio specifinio tipo, net jei jie surinkti per depozito sistemą, yra sudaužomi ir skiriami perlydymui.
Pasak E. Sauliūno, dėl gyventojų nežinojimo į stiklo konteinerius kartais papuola keramikos indai ar veidrodžiai. Rūšiuojant reikėtų nusukti ir metalinius butelių kamštelius, tačiau jei to nedarote – nėra labai blogai. Fabrike atskirti jie keliauja metalo perdirbėjams.
„Net ir iš užstato sistemos atvežtų butelių dūžį reikia peržiūrėti – yra ir etikečių, ir metalinių žiedelių – tokie dalykai negali keliauti į lydymo krosnį, – sakė E. Sauliūnas. – Tačiau stiklas yra viena paprasčiausiai perdirbamų medžiagų. Nesvarbu, kokiose sąlygose jis gulėjo ar buvo laikomas – jį vis tiek galima perdirbti. Ir perdirbti tiek kartų, kiek norisi. Be to – tiek, kiek į krosnį įdėsi, tiek ir gausi, kitaip tariant, perdirbant nė kiek masės neprarandama.“
„Kauno stiklo“ fabrikas iš gauto stiklo lieja naujus butelius ar stiklainius. Stiklo pakuotė už plastikinę pranašesnė tuo, jog nesvarbu, kokiomis sąlygomis būtų laikomas produktas, iš pakuotės į gėrimą ar maisto produktą nepatenka jokios kenksmingos medžiagos.
Stiklas prieš plastiką
Taigi stiklą išrūšiuoti – verta, nes jis gali būti išplaunamas ir panaudojamas pakartotinai arba perdirbamas į naujus stiklo gaminius. Aplink Kauną apėjusio žygio „Už švarią Lietuvą!“ organizatoriaus Giedriaus Bučo pasiteiravome, kiek stiklo pakuočių jis su savanoriais atrado gamtoje. Pasirodo, šiuo metu stiklas yra retas radinys miškuose.
„Stiklo bendrai paėmus radome 4 % nuo viso šiukšlių kiekio, apie 2 % buvo buteliai, kiti – stiklainiai. Neskaičiavome, kiek butelių buvo užsigulėję, kiek – naujai išmesti. Tačiau, jei gerai pamenu, pastarųjų buvo daugiau. Lyginant su kombinuota ar plastiko pakuote, stiklo tikrai nėra daug. Tačiau dar šiek tiek yra,“ – prisiminė G. Bučas.
Paklaustas, ar gamta būtų mažiau teršiama, jei gamintojai apskritai daugiau naudotų stiklo pakuotės, jis svarsto, jog gamtai ši pakuotė nedaro didelės žalos.
„Pirmiausia, stiklas gaminamas iš kvarcinio smėlio – tai irgi yra gamtos resursas. Stiklo pakuotę galima panaudoti pakartotinai, arba iš jos pagaminti ką nors naujo. Daugkartinis panaudojimas būtų stiklo pakuotės pliusas, nes plastikas antrą kartą naudojamas labai retai ir taip naudojamas jis gali būti kenksmingas – jį gaminant dedama įvairiausių priedų. Antra, gerai, kad stiklą galima perdirbinėti kiek nori kartų, tuo metu plastiką – daugiausia kokius 5-6 kartus,“ – abi populiarias maisto produktų pakuotes vertina G. Bučas. Kadangi stiklas gamtoje neyra, jis nepadaro žalos vandens telkiniams, gamtai. Sudužęs jis kelia riziką susižeisti, tačiau nekeliauja per ekosistemas ir organizmus, kaip mikroplastikas.
„Stiklas vandenyje nuo tėkmės ar bangų nusišlifuoja ir tarsi sugrįžta vėl į gamtą – į savo pradinę stadiją. O žemėje jis tiesiog stovės metų metus. Kaip fizinė ši tarša mums nemaloni – tačiau stiklas bent jau neišskiria į gamtą jokių cheminių medžiagų,“ – sako pašnekovas.
Kita vertus, išmetamosios dujos – taip pat tarša, o vežiojant sunkią stiklinę tarą jų išmetama daugiau. Todėl G. Bučas sako, kad reikia kruopščių skaičiavimų, kad nuspręstume, ar verta vieną ar kitą produktą pakuoti į stiklą, o ne į plastiką.
„Ir vis tik stiklinė pakuotė aplinkos taršos atžvilgiu, mūsų sveikatos atžvilgiu yra geresnė. Aš būčiau už stiklą,“ – pokalbį užbaigė G. Bučas. Jis priminė, jog šiemet rugpjūčio 15 d. jo vadovaujama savanorių komanda iškeliaus į žygį pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“.
„Įdomu ką rasime 1200 km atstume per 80 dienų. Kviečiame žygiui prisijungti visus norinčius, bent dieną ar kelias. Daugiau informacijos apie žygį galima rasti ČIA.
Lietuvoje stiklas sudaro arti dešimtadalio visų komunalinių atliekų ir kiekvienas lietuvis per metus jo sukauptų daugiau nei 30 kilogramų. 2017-ųjų metų duomenimis, vien rūšiavimo konteineriuose surinkta daugiau nei 60 proc. stiklo atliekų, jos parduotos perdirbimui arba pakartotiniam panaudojimui.
