Nuvykę į Pagramančio regioninio parko direkciją jau automatiškai pateksite į vieną lankomiausių vietų – direkcija įsikūrusi ant Akmenos bei Jūros upių santakos.
Pagramantis – tai miestelis parko širdyje, ant Gramančios upelio. Netoliese – ir prieš kelerius metus sutvarkytas Pagramančio piliakalnis. Atidengiant piliakalnį, bekertant jį uždengusius menkaverčius krūmynus, progą padirbėti turėjo ir archeologai. Piliakalnyje rasta II amžiaus Romos moneta, tapusi įrodymu, kad šios vietos gyventojai su tuometiniais romėnais turėjo prekybinių ryšių.
O kokių sąsajų šis kraštas turi su Indija?
„Visi stebisi šiuo pavadinimu ir galvoja, kad Indija – tai šalis. Tačiau Indijos piliakalnio pavadinimas kilo nuo panašumo su indo, dubens kraštu. Piliakalnis yra slėnyje, išlindęs į viršų, todėl jis nuo seno taip ir pavadintas. Kažkada jis atrodė visai kitaip, nes upė tekėjo kitoje vietoje. Pakitus vagai dalis piliakalnio šlaito nuplauta ir dabar Indijos piliakalnis atrodo it pieštukas – labai smailas. Į jį užkopti įrengti laipteliai“, – atskleidė vyriausiasis parko ekologas.
Akmena taip pavadinta irgi ne be priežasties – netoli Andriejaičių kaimo šioje upėje susiformavęs didžiulis akmenuotas slenkstis – maždaug 33 arų ploto.
„Karštesnę vasarą per tą vietą galima peršokuoti į kitą krantą nesušlapus kojų. Na, o baidarininkai ekstremalai tą vietą taip mėgsta, kad praplaukę šoka iš baidarių, tempia jas krantu atgal ir plaukia dar kartą... Kažkada čia vyko netgi specialios baidarių varžybos, žinoma, visi būna pasiruošę, dėvi šalmus“, – sako T.Kalašinskas.
Ekologas perspėja su gamtos stichijomis nejuokauti – upė prieš kelerius metus per stiprų potvynį yra pasiglemžusi vieno baidarių entuziasto gyvybę.
Vingiuotos upės besisukiodamos išgraužia savo krantus ir palieka atodangas. Didžiausia šiame parke – Pagramančio atodanga, o antra pagal dydį – Genių atodanga.
„Ji yra maždaug 25 metrų aukščio ir 160-ies metrų ilgio palei upę. Ties tuo Jūros upės vingiu įrengta apžvalgos aikštelė-regykla, ir vaizdas tikrai yra vertas pamatyti bet kuriuo metų laiku“, – sako pašnekovas.
Parke gausu spalvingųjų tulžių bei dančiasnapių. Tulžį didelė tikimybė pamatyti, jei ilgiau luktelėsite jo upių santakoje, o dančiasnapiai neretai lydi plaukiančius baidarėmis visą kelią.
Vienas parko „gyventojas“ nenustoja stebinti net pačių ekologų: tai Gudlaukio ąžuolas. Medis visiškai neturi vidaus, išlikusi praktiškai tik jo žievė, spėjama, kad jam yra apie 600 metų. Nepaisant to, ąžuolas kiekvieną pavasarį lankytojus pasitinka skaisčiai žaliais lapais ir dargi apmėto gilėmis.
„Drūtas ąžuolas – visiems rekomenduojame jį pamatyti. Kiek jis žaibų ir audrų matęs... Bet nepasiduoda“, – šypsojosi T.Kalašinskas.
Parko ribos saugo ir Plynąją pelkę.
„Plynosios aukštapelkė užima apie 300 hektarų, turime per ją nutiestą pažintinį taką, tiesa, jį reikės šiek tiek renovuoti. Pastebėjome, kad žmonės labai mėgsta lankytis aukštapelkėje. Prieš keletą metų pelkėje atlikti gamtotvarkos darbai, norėjome atverti teritorijas saugomam paukšteliui – dirviniam sėjikui. Šios rūšies pelkėje aptikta vos kelios poros, tad norime sukurti kuo geresnes sąlygas ir kuo mažiau trukdyti, kad apskritai neišnyktų“, – sakė Pagramančio parko vyriausiasis ekologas.
