Nacionaliniuose parkuose saugomos ir puoselėjamos visam kraštui būdingos kraštovaizdžio, kultūros vertybės, savitos gyvenvietės. Juose taip pat ūkinė veikla ribojama, ji derinama su gamtos apsauga.
Lietuvoje yra 30 regioninių ir 5 nacionaliniai parkai. Pradedame rašinių ciklą, kurie padės susipažinti su kiekvienu iš jų.
Pirmasis regioninis parkas, kurį siūlome aplankyti – Aukštadvario regioninis parkas.
Vaizdingi Verknės ir Strėvos aukštupiai
Aukštadvario regioninis parkas įkurtas 1992 m. siekiant išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą, daugybę gamtos ir kultūros paveldo vertybių ir visa tai atverti lankytojams.
O lankyti tikrai yra ką. Tai gamtiniu požiūriu Lietuvoje ypač išskirtinis Aukštadvario kalvynas su Verknės ir Strėvos ežeringais aukštupiais. Paskutinio apledėjimo ledynas ir jo tirpsmo vandenys maždaug prieš 18 tūkst. metų suformavo kalvotą ežeringą šios teritorijos reljefą. Galinės morenos buvo sustumtos į įvairaus aukščio ir formos kalvas, tarp kurių susidarė giliai įrėžtos rinos, upės, dubakloniniai ežerai. Atsitraukdami ledynai paliko aukštumą ir įvairius geologinius darinius.
Aukštadvario aukštuma yra aukščiausia Dzūkijos aukštumos dalis. Apylinkėse priskaičiuojama per 250 kalvų. Įdomus reto grožio kalvynas skendi miškuose. Slėniuose vingiuoja upės ir upeliai, kuriuo keliu besuktum, spindi ežerų akys.
Įvairios formos ir aukščio kalvos, Strėvos ir Verknės aukštupiai su giliais slėniais ir sudėtingų rinų raizginiu, kuriame telkšo daugybė ežerų, pelkių, įvairaus amžiaus ir rūšinės sudėties miškai sukuria įspūdingą, savitą, akiai patrauklų kraštovaizdį.
Vertas dėmesio ir Aukštadvario miestelio urbanistinis kompleksas – su bažnyčia, vienuolynu, parku, kuriame iki šiol išlikusi pirmoji Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkinių sistema. Dėmesio verta Bagdanonių hidroelektrinė su protakomis.
Gilią senovę ir mūšius su kryžiuočiais mena Aukštadvario, Lavariškių, Mošos, Pamiškės, Žuklijų ir Strėvos piliakalniai, o baudžiavos baisumus liudija Kartuvių kalnas.
Kaip ir visuose regioniniuose parkuose, čia yra lankytojų centras, kuriame galima gauti informacijos būtent apie šio parko ekosistemą, savitą ar retą augaliją bei gyvūniją.
Aukštadvario miestelis
Aukštadvario regioninis parkas pavadintas čia esančio miestelio vardu. Nors žmonės čia gyvena jau daugiau nei 5 tūkst. metų, tačiau miestelio pavadinimas gana naujas.
X–XIV a. ant Aukštadvario piliakalnio stovėjo medinė pilis ir ji vadinta paprastu Pilaitės vardu. Jos papėdėje pradėjusi kurtis gyvenvietė vadinta Navininkais – pagal šalia esantį Navos ežerą. Miesteliui plečiantis aplink kunigaikščių dvarą, kuris buvo įsikūręs ant piliakalnio ir vadintas aukštu dvaru, taip imta vadinti ir visa gyvenvietė – Aukštadvariu.
1518 metais čia pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 17 amžiuje buvo pastatyta jau mūrinė bažnyčia ir domininkonų vienuolynas.
Žygimantas Senasis Aukštadvarį valdyti atidavė iš Maskvos pabėgusiam Jonui Lackiui, su kuriuo iš Rusijos atkeliavo ir nemažai sentikių. Miestelyje gyveno ir nemažai žydų, čia būta sinagogos.
Taigi, į šį miestelį galima žvelgti kaip į LDK istorijos atspindį.
Nikronių akmuo
Tačiau dėmesio vertas ne tik miestelis, bet ir apylinkės. Daugeliui girdėtas, ne visų aplankytas Nikronių akmuo mena pagonybės laikus, kai jis buvo naudojamas kulto apeigoms atlikti, galbūt garbintas ir laikytas šventu. Mokslininkai tokias išvadas daro, nes jis yra apdorotas žmogaus rankų darbu, o legendos ir pasakojimai apie jį gyvi iki šiol. Ant Nikronių akmens yra maždaug 26 cm įduba, kurioje susirenka lietaus vanduo. Žmonės tikėjo gydomosiomis šio vandens savybėmis.
Vėlesniais amžiais jis buvo paverstas dvaro riboženkliu. Kažkada, jau gerokai po krikšto, ant to akmens buvo iškaltos raidės „MOPT“. Ši santrumpa išvertus iš lenkų kalbos reikštų „mano tėvo pinigai čia“. Ant jo iškaltas Odinecų giminės herbas, apie 29 cm skersmens lygiašonis kryžius. Ir šie ženklai taip pat kaitino žmonių vaizduotę apie galimai kažkur paslėptus lobius.
Šiandien žinoma, kad tai ledyninės kilmės riedulys, kurio amžius apie 14–16 tūkstančių metų, sudarytas iš mineralų, daugiausia kvarco ir lauko špato.
Velnio duobė
Šiame parke yra garsioji Velnio duobė, kuri įtraukta į labiausiai saugomų Europos gamtos paminklų sąrašą. Jos kilmė iki šiol nėra aiški – galbūt tai meteorito krateris, galbūt tirpstant ledynui ją išmušė stipri vandens srovė, o gal ten ilgokai tūnojo ledo luitas ir klimatui atšilus ten liko duobė.
Jos plotis 60–65 metrai, o gylis 30–40 metrų. Skaičiai apytiksliai, nes jos dugne nemažas durpių sluoksnis.
Ji išliko, nes jo šlaitus užžėlė vešli augmenija ir sutvirtino stačius šlaitus.
Šis gamtos stebuklas nuo seniausių laikų žadino žmonių smalsumą ir fantaziją. Viena legenda byloja, kad čia kažkada stovėjo bažnyčia. Kartą vienas keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs kunigą su mergina. Jis pasipiktino ir ištarė: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakė, prasmego ir kunigas su mergina, ir bažnyčia. Neva, kai duobėje po lietaus būdavo vandens galima būdavo įžvelgti bažnyčios bokštus, o dori žmonės dar gali ir dabar girdėti bažnyčios varpų skambesį iš duobės dugno.
Velnio duobė yra įtraukta į labiausiai saugomų Europos gamtos paminklų sąrašą
Kita legenda pasakoje, kad toje vietoje gyveno nedoras žmogus. Jis įsižiūrėjo dailią merginą ir norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs. Tada jie abu nuėjo pas kleboną ir vyras grasindamas kardu liepė juos sutuokti. Bet tariant priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes. Paskui piemenys ten rasdavo velnių išmestus kryželius.
Kiek mažiau paslapčių slepia mažoji Velnio duobės sesė – Strėvos įgriuva. Dėl šios, 100–150 metrų skersmens ir 20 metrų gylio, duobės atsiradimo ginčų nėra, ji yra termokarstinės kilmės ir susiformavo maždaug prieš 18 tūkst. metų, kai po nuosėdomis buvo palaidotas ledo luitas, kuris vėliau šiltėjant klimatui ištirpo.
Spindžiaus kraštovaizdžio draustinis
Aukštadvario regioniniame parke yra net 7 kraštovaizdžio draustiniai. Tai Verknės, Verknės aukštupio, Mergiškių, Spindžiaus, Saloviškių, Vilkokšnio, Strėvos aukštupio kraštovaizdžio draustiniai.
Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje yra garsioji Lausgenių eglė. Tai viena seniausių ir aukščiausių eglių Lietuvoje. Jos skersmuo 105,4 cm, aukštis – 43,7 m. Gražusis Vilkokšnio ežeras irgi čia. Kaip ir beveik kiekvienas šio parko gamtos stebuklas, taip ir šis ežeras, yra apipintas legendomis. Pasakojama, kad senų senovėje į griovą bėgo vanduo tol, kol žmonės neatspėjo ežero vardo. Atspėjus vardą, vanduo nustojo bėgti. Iš senovės ateina pasakojimai, kad šis ežeras neužšaldavęs tol, kol negaudavęs aukos.
Liaudies tradicijoje tokių šaltinių vanduo laikomas sakraliu, suteikiančiu sveikatos. Tyrimų rezultatai patvirtino senolių pastebėjimus.
Šiame draustinyje daug pelkių ir ežerų, šaltinių, šaltiniuotų pievų, žemapelkių, yra net Šaltinių kalnelis, iš kurio į visas puses teka versmės. Liaudies tradicijoje tokių šaltinių vanduo laikomas sakraliu, suteikiančiu sveikatos. Šaltinių vandens kokybės tyrimų rezultatai patvirtino senolių pastebėjimus. Dalies šaltinių vanduo yra minkštas, turintis žmogaus organizmui naudingų mikroelementų. Čia veši eglynai, pelkiniai ir aliuviniai miškai ir jiems būdinga augmenija bei gyvūnija, aptinkama nemažai rūšių, įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą.
