Retų rūšių namai ir gamtos gėrybių šaltinis
Šiuo metu natūralios pelkės užima vos apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 procentus. Dauguma jų nedidelės – iki 50 hektarų ploto ir netolygiai išsibarsčiusios šalies viduje. Didžioji dalis jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumoje, Pietryčių lygumos upių slėniuose.
Pelkės nuo seno buvo neatsiejama žmonių gyvenimo dalis – pelkės, ypač liūnai ir raistai, kaip paslaptingos vietos minimi lietuvių mitologijoje ir tautosakoje, su jomis susiję daug vietovardžių, čia kaimo gyventojai vesdavo ganytis gyvulius, rinko vaistažoles, dėl antiseptinių savybių kiminus naudojo žaizdoms tvarstyti, drėgnais kiminais perdengtos daržovės gerai išsilaikydavo per žiemą – nei pūdavo, nei džiūdavo. Dėl jų termoizoliacinių savybių kiminai būdavo klojami tarp rąstų statant namus.
Išnykus pelkėms nebebūtų spanguolių, taigi ir kisieliaus per šventes, ir spanguolių uogienės bei vaistažolių arbatos, kurios stiprina imunitetą. Nebūtų ir daugybės kitų augalų bei gyvūnų rūšių, kurioms pelkė – vienintelė buveinė. Kai kurios Lietuvoje dar sutinkamos augalų rūšys – dvilapis purvuolis, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė – yra retos ir nykstančios visoje Europoje.
O kur dar rasi tokių paslaptingų augalų kaip vabzdžiaėdžiai – paprastoji tuklė, saulašarės ar pelkių duburiuose bei jų ežerėliuose grobio tykantys skendeniai? Mėgstantys pasivaikščioti papelkiais ar pelkėse įrengtais pažintiniais takais, prarastų galimybę tuo mėgautis, kai kurie fotografai ir dailininkai prarastų įkvėpimo šaltinį ir vaizdavimo objektą. Pasakysite, kad ne visi mėgsta spanguoles, o tos žolės ir gyviai nedomina? O ir grožį suvokiame skirtingai. Vis dėlto, pelkės ir kitais būdais dalyvauja mūsų visų, net ir skeptikų, gyvenimuose.
Mums įprasto kraštovaizdžio saugotojos
Daugybė upelių išteka iš pelkynų. Jei nebūtų pelkių, upeliai gerokai sutrumpėtų, nes nebebūtų jų aukštupių, kuriuos maitina pelkių vandenys. O ir tie sutrumpėję upeliai ir upės, į kurias jie suteka, nebūtų tokie vandeningi.
Per sausras dalis upelių tiesiog išnyktų, o nusekusiose didžiosiose upėse įprastu reiškiniu taptų pilvais į viršų plaukiančios žuvys. Žemesnis vandens lygis būtų ir ežeruose, dėl ko jie greičiau dumblėtų, juos sparčiau užkariautų nendrės ir vandens augalija. O dalies seklesnių ir mažesnių ežerų iš viso neliktų. Galbūt ir būtent to, kuriame mėgstate maudytis, žvejoti ar kitaip prie jo leisti laiką.
Išnykus pelkėms, pasikeistų visa aplinka. Tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad pelkė dalijasi gyvybiškai būtina drėgme su aplinkiniais plotais – sausringais metais tik papelkiuose galima rasti kokį baravyką ar uogą, kai visur kitur miškai tušti.
Pelkės turi įtakos augalijai ne tik prie jų besišliejančiuose plotuose. Garindamos jose sukauptą vandenį tiesiogiai ir per jose augančių augalų žioteles, pelkės drėkina orą. Pelkių išskiriama drėgmė labai prisideda prie to, kad naktį iškrinta rasa, atgaivinanti augalus ir sudaranti jiems galimybę išgyventi laikotarpį be lietaus.
Tai ypač aktualu kintant klimatui – mat yra ne tik prognozuojamas, bet jau ir stebimas kritulių kiekio sumažėjimas šiltuoju laikotarpiu – būtent tada, kai augalijos vandens poreikiai yra didžiausi. Tai reiškia, kad vidurvasarį nurudavusių vejų ir pievų bei gelstančių medžių lapų vaizdas būtų dažnesnis, o ilgainiui taptų įprastu, jei prarastume pelkes.
Potencialios sąjungininkės, stabdant klimato kaitą
Pelkės nepelnytai užmirštamos kalbant apie klimato kaitą ir jos švelninimo būdus. Iš visų sausumos ekosistemų pelkės yra pati efektyviausia anglies saugykla – ploto vienete pelkės sukaupia iki septynių kartų daugiau anglies nei kitos sausumos ekosistemos, pralenkdamos ir miškus.
Jos pasižymi savybe kaupti augalų iš oro paimtą ir organiniais junginiais paverstą anglies dioksidą nevisiškai suskaidytose augalų liekanose – durpėse. Nors durpynai pasaulyje sudaro tik apie 3 proc. sausumos ploto, jų durpėse per tūkstančius metų sukaupta dvigubai daugiau anglies dioksido nei visuose pasaulio miškuose kartu sudėjus.
Tačiau šią, klimato kaitos sąlygomis ypač svarbią funkciją, pelkės gali atlikti tik tada, kai yra nepažeistos – nesutrikdytos jų hidrologinės sąlygos ir nesunaikinta pelkinė augalija. Kitu atveju prasideda pavojingas atvirkštinis procesas.
Deja, didžioji dalis mūsų pelkių yra apsausintos arba visiškai nusausintos. Vandens lygiui pažemėjus maždaug puse metro žemiau pelkės paviršiaus, į durpių klodą prasiskverbęs deguonis paskatina jo mineralizaciją. Durpėms mineralizuojantis išsiskiria didžiuliai anglies dioksido kiekiai, kurie didina šiltnamio efektą. Pasauliniu mastu anglies dioksido emisijos iš nusausintų ar sudegintų durpynų prilygsta dešimtadaliui metinių iškastinio kuro sukeltų emisijų.
Lietuvoje iš nusausintų durpynų kasmet vidutiniškai išsiskiria apie 10,81 mln. tonų anglies dioksido (CO2) ekvivalento. Tai beveik prilygsta metinėms emisijoms iš energetikos sektoriaus, kurios, Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2018 metais siekė 11,9 mln. tonų ir sudarė beveik 60 proc. visų šalyje išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Kodėl nematome pelkių ir durpynų oficialiojoje statistikoje? Todėl, kad žemės paskirties keitimo sukeltos šiltnamio dujų emisijos kol kas į ją nėra įtraukiamos. Atkūrus reikiamą vandens lygį pažeistuose durpynuose, galėtume beveik dviem trečdaliais sumažinti anglies dioksido emisijas.
Taigi, klimato kaitos klausimu pelkės nelieka abejingos: arba galime paversti jas mūsų sąjungininkėmis, arba jos atsisuks prieš mus. Dėl to labai svarbu atkurti ir išsaugoti gerą pelkių būklę, kad jos švelnintų klimato kaitos procesą bei pasekmes ir neatpalaiduotų per tūkstantmečius durpėse sukauptos anglies.
Tekstas parengtas įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“, kurio tikslas – užtikrinti pilnavertę „Natura 2000” teritorijų apsaugą Lietuvoje. Daugiau informacijos – naturalit.lt.
Už teksto turinį atsakomybę prisiima autoriai ir jis nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę.
