Labanoras nekantriai laukia valdžios sprendimo
Ekologas pokalbį pradėjo nuo to, jog dauguma Labanoro girios plotų yra sodinti pokariu ir būtent šiuo metu pasiekia gamtinę brandą. Todėl ir skubama juos kirsti (ir tai sukelia didelį visuomenės pasipiktinimą), nes vėliau pušynai pamažu praras savo ekonominę vertę.
„Kita vertus, gamtiniu požiūriu miškas įgauna didžiausią vertę. Taigi, gamtinis ir ekonominis požiūriai traukia į skirtingas puses. Lietuva turi priimti sprendimą ir, tikėkimės, greitu metu jį priims – nes visas Labanoras yra „Natura 2000“ teritorija. Jame saugomos ne tik Vakarų taigos (sausų pušynų), tačiau ir pelkių, ir pievų buveinės. Neužtenka saugoti miško tik saugomose teritrorijose – manau, toks turėtų būti Lietuvos įsipareigojiimas“, – svarsto D.Kavšinas.
Labanoro girios viduje dar išskirti du rezervatai. Vienas iš jų – Kiauneliškių – skirtas būtent senoms pušims apsaugoti.
Saugomų teritorijų tikslas yra išsaugoti kažkokias vertybes, nykstančias rūšis, o dalis turistų į saugomą teritoriją atvažiuoja su garsia muzika...
„Tai yra 5 kvartalai miško, kuriam jau yra apie 180 metų. Tai jis jau panašėja į sengirę, nes sengirė aiškinama kaip „2 kartos“ neliesto miško. Kitaip tariant, sengire galima pavadinti teritoriją, kur vienas miškas jau yra užaugęs, nudžiūvęs ir nugriuvęs, o toje vietoje antrasis miškas, antroji jo „karta“ pradeda augti savaime. Kiauneliškių rezervatas artėja prie pirmosios kartos pabaigos“, – paaiškino parko ekologas.
Praėjusiais metais visi kirtimai Labanore buvo sustabdyti mėnesiui Aplinkos ministro Kęstučio Navicko. Šiuo metu jie atsinaujino, ir nors gamtininkai itin piktinasi miškininkais, darbai vyksta, nes naujesnių sprendimų dėl teritorijos apsaugos nėra priimta. D.Kavšinas vylėsi, kad dėl „Natura 2000“ teritorijų apsaugos bus nuspręsta jau labai greitai.
Miškai ir pelkės glaudžia vieną didžiausių erelio žuvininko populiacijų
Antrasis Labanoro regioninio parko teritorijoje esantis rezervatas – Girutiškio. Šioje vietovėje saugomas pelkių kompleksas, kurį sudaro trys aukštapelkės. Rezervate negalima vykdyti jokios ūkinės veiklos.
„Labanore – gana unikali vieta, nes pelkės užima didelį plotą. Viena iš trijų – Beržaloto pelkė – yra namai nemažai daliai paukščių rūšių. Čia gyvena ir Labanoro regionino parko simbolis – erelis žuvininkas. Turime pusę Lietuvos erelio žuvininko populiacijos. Girutiškio rezervate yra 7 šio erelio lizdai, o parko teritorijoje – net apie 20. Matyt, jau pats paukščio pavadinimas pasako, kad jis minta žuvimi, o aplink jo gyvenamas vietoves – daugybė žuvingų ežerų. Žuvininkui tereikia ramybės ir apyaukštės pušies: lizdą šie reti paukščiai suka pačioje pušies viršūnėje, kad iš toli viską matytų“, – sako D.Kavšinas.
Ekologo teigimu, dėl gardžios žuvies erelis žuvininkas gali nuskristi ir 10 kilometrų. Šis erelis gyvena tik Rytų ir Pietų Lietuvos teritorijose. Tiesa, Labanoro girios teritorijoje įsikūrę žuvininkystės ūkiai nesidžiaugia erelio žuvininko apsilankymu. Vis tik ekologas primena, kad ši vieta – viena iš nedaugelio Lietuvoje, kur šis paukštis gyvena.
Iš 285 šioje vietovėje esančių ežerų didžioji dalis patenka arba į Labanoro regioninio parko, arba į Aukštaitijos nacionalinio parko teritoriją.
Mėgstamiausias vasaros hitas ar unikalūs gamtos garsai?
D.Kavšinas pasakoja, jog Lakajos upė, tekanti per parką, yra vienas populiariausių vandens turizmo maršrutų – ją neretai renkasi baidarininkai.
„Vis tik matyt, turistams vis dar trūksta švietimo, nes susiduriame su šiukšlių problema, paukščių trikdymu. Ką vadiname trikdymu? Saugomų teritorijų tikslas yra išsaugoti kažkokias vertybes, nykstančias rūšis, o dalis turistų į saugomą teritoriją atvažiuoja su garsia muzika... Todėl ten, kur yra poilsiavietės, nieko įdomaus negyvena. Tiesa, turėjome situaciją, kai erelis žuvininkas susikrovė lizdą prie Juodųjų Lakajų poilsiavietės. Kovojo su tuo, gyveno gyveno, bet galiausiai, po kelerių metų, neiškentė trakios muzikos – išskrido ir kitą lizdą susikrovė gerokai toliau“, – vieną istoriją atskleidžia parko ekologas.
D.Kavšinas priminė, kad Labanoro regioniniame parke visos oficialios poilsiavietės yra sužymėtos, o savarankiškai naujų kurti nederėtų.
„Mūsų ežerai turi patogų, tvarkingą krantą, todėl vasaros savaitgaliais jie būna sausakimši. Na, ir kai atvažiavus į oficialią poilsiavietę paaiškėja, kad nėra privatumo, žmonės pavažiuoja kokius 100 metrų į šoną ir įkuria ten savo poilsiavietę. Primename, kad poilsiauti, kurti laužus galima tik oficialiose vietose. Vėliau nebeatrandame, ką nubausti, nes visi tikina, kad įsikūrė jau padarytoje poilsiavietėje“, – sako ekologas.
Pašnekovas priduria, kad visus šio ežerų krašto vandens telkinius apvažiuoti regioninio parko atstovai tiesiog nespėja.
D.Kavšinas rekomendavo atvykus į Labanoro regioninį parką vietoje mėgstamiausio vasaros hito verčiau pamėginti įsiklausyti į stirnino lojimą, elnio riaumojimą, naktimis – įvairiausių pelėdų ūbavimus, na, o jei pabaidysite erelį žuvininką, jis išdidžiai nuplasnos šalin įdomiai cypsėdamas.
