Nepaprastas klausimas
Visi tris ar keturis dešimtmečius atgyvenę arba pusšimtį metų jau peržengę statiniai paprastai yra peržiūrimi, vertinami pagal architektūrinius, kultūrinius, paveldosauginius ir kitus kriterijus bei bendrąją būklę. Sprendžiama, ar juos už didžiulius pinigus atnaujinti, apšiltinti, prikelti naujam gyvenimui ir saugoti ar palikti likimo valiai, o tai ateityje gali reikšti ir nugriauti.
Architektūrologas Vaidas Petrulis tikina, kad su kitų laikmečių, pavyzdžiui, gotikos pastatais, buvo kiek lengviau – jų turėta nedaug, todėl ir rinktis, kuris iš tiesų vertingas ar kuris geriausias to laiko reprezentantas, nelabai buvo iš ko.
„O sovietmečiu pristatyta iš tiesų labai daug, todėl turi būti konkretus atrankos mechanizmas. Šis klausimas jau tikrai pribrendo ir man atrodo, kad racionaliausia būtų atlikti tam tikrą sovietinių visuomeninių pastatų „inventorizaciją“, – aiškino V.Petrulis. Tačiau pašnekovas atkreipė dėmesį, kad tai neturėtų būti vien pastatų rodmenų ir detalių surašymas, pagrindinis dalykas turėtų būti argumentas, kodėl jis turėtų likti.
Šis klausimas jau tikrai pribrendo ir man atrodo, kad racionaliausia būtų atlikti tam tikrą sovietinių visuomeninių pastatų „inventorizaciją“.
Pragmatiškiau į šį klausimą žvelgti siūlė ir Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis: „Klausimas, aišku, nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet pirmiausia, manau, turėtume būti pragmatiški. Kai aš mokiausi, mums sakydavo, kad pastatas turi būti peržiūrėtas ir įvertintas po 27-erių metų.
Jei kalbame apie 50 ar 100 metų, tai tokio amžiaus pastatų statybinės konstrukcijos susidėvi. Didelė dalis mūsų sovietinių pastatų šiuo metu jau ir yra ant tos 50 metų ribos, o mūsų samprata apie kokybišką erdvę, biurą, namą ir pastatą yra smarkiai pasikeitusi. Kitokia šilumos izoliacijos, viešųjų erdvių vertinimas, todėl į minėtus tikrai turėtume žiūrėti pragmatiškai.“ Pasak jo, vienas iš svarbiausių dalykų, vertinant sovietinius pastatus, turėtų būti kaštų analizės ir tikrosios vertės nustatymas.
Svarbiausia – atranka
Paklaustas, pagal kokius kriterijus paprastai yra vertinami pastatai, kurie įtraukiami į paveldo sąrašą ir saugomi valstybės, V. Petrulis tikino, kad pastaruosius įvardyti nesunku. „Kriterijai yra labai paprastas klausimas. Pirmasis aspektas – pastatas ar objektas turi būti kokio nors reiškinio pirmtakas. Antra, jis gali būti tipiškiausias vieno ar kito reiškinio reprezentantas, pats geriausias jo pavyzdys.
O trečias, gali būti unikalus ir išskirtinis būtent tuo laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei socialistinio realizmo architektūros laikotarpiu pastatytas visiškai kitokios architektūros statinys. Tai, sakykime, kas formuoja miesto charakterį, jį išskiria iš kitų“, – kokiais kriterijais remiamasi, vertinant pastatų likimą, aiškino V.Petrulis.
Tačiau architektūrologas atkreipė dėmesį, kad sovietinių visuomeninių pastatų klausimu itin svarbi yra atranka. „Kadangi, kaip minėjau, jų yra tikrai nemažai, itin svarbu įvertinti pastatą būtent to laikotarpio kontekste. Šiuo atveju, sovietinės postmodernizmo architektūros, kuo jis išskirtinis iš visų tų pastatų? Sudarant pastatų sąrašą svarbu ne surašyti jų detales, duomenis, bet argumentą, kodėl jis turi būti“, – aiškino architektas.
Pasak pašnekovo, net jei pastatas labai įdomus, vis tiek būtina ieškoti kito, svaresnio argumento. „Nėra neįdomios vietos pasaulyje, tačiau visko išsaugoti tikrai negalime. Tam juk yra skaitmeniniai formatai ir visi kiti menai, paveldosauga yra ne tik saugojimas. Kai kuriems pastatams vieta vadovėliuose ar archyvuose“, – dėstė V.Petrulis.
Nėra neįdomios vietos pasaulyje, tačiau visko išsaugoti tikrai negalime.
Tam, kad pirmiausia privalu sudaryti architektūriškai vertingų to meto objektų sąrašą, pritarė ir Vilniaus vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad į tą sąrašą bus privalu ir atsižvelgti.
„Jeigu mes galime visuomenei išsaugoti tam tikrus išskirtinius to laikotarpio pastatus, tai tą ir turėtų iš anksto nustatyti architektūros ekspertai. Panašus sąrašas, beje, kažkada buvo sudarytas. Bėda tik ta, kad jį nuolat norima papildyti, o papildyti būtent tada, kai investuotojas vieną ar kitą pastatą įsigyja ir jau ketina ką nors su juo daryti“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Milžiniška kaina
Nemaža dalis visuomeninių sovietinių pastatų tikrai neatitinka nei šių dienų gyvenimo kokybės, nei aplinkosauginių reikalavimų, nei architektūros ar urbanistikos principų. Paklaustas, ar įmanoma sovietinius pastatus prikelti iki šių dienų lygio, M.Pakalnis tikino, kad įmanoma, tačiau pasikartojo, kad svarbiausia – vertės klausimas.
„Įmanoma padaryti viską. Aš savo karjerą pradėjau kaip restauratorius, teko daryti butus senuose gotiškuose pastatuose. Suprantama, kad tarp gotikos ir dabartinių laikų gyvenimo kokybės mažai bendro, bet tie būstai gyventojų, savininkų buvo labai mėgstami būtent dėl originalių sprendimų. Ir į senovinį pastatą galima sudėti naujausias šilumą taupančias ir kitas technologijas. Tiesiog, kaip sakiau, turime suvokti, kad tai labai daug kainuoja. Būtent todėl turime įvertinti, kurie pastatai iš tikrųjų yra to verti“, – kalbėjo M.Pakalnis.
Nėra prasmės pastatą saugoti kaip skulptūrą, turime suprasti, kad architektūra yra gyvas organizmas.
„Nėra prasmės pastatą saugoti kaip skulptūrą, turime suprasti, kad architektūra yra gyvas organizmas, – tikino V. Petrulis. – Todėl atsižvelgti į tai, kokia jo vertė, kas jame, prie jo ir su juo bus toliau – būtina.“
M.Pakalnis atkreipė dėmesį į tai, kad ir pati valstybė dažniausiai neturi pinigų saugoti tokius pastatus, todėl reikėtų ieškoti sprendimų. Sakykime, tokių, kuriuos jau yra atradusios kitos valstybės: „Taip, kitos Europos valstybės irgi saugo įvairaus laikotarpio architektūrą, bet kitose šalyse tai dažniausiai vyksta su kompensavimo mechanizmu.
Tai reiškia, kad savininkui yra kompensuojama už tai, kad jis tą paveldą saugo pagal visuomenės nustatytus principus. O ne taip, kaip pas mus, kai nusiperkamas pastatas, o po to nuleidžiama iš dangaus, kad jis yra paveldas ir kad savininkas dabar nieko negalės su juo daryti. Manau, tokiais atvejais tikrai galima rasti sąžiningų ir protingų sprendimų.“
Ar turi vertę pilka ir nuobodi architektūra?
Sovietmečio architektūrą visuomenė dažnai piešia kaip nykią, nuobodžią ir pilką. Su tuo ne visai sutikdami architektai aiškina, kad tokį požiūrį veikiausiai nulėmė du dalykai. Pirmiausia – posovietinėms šalims įvertinti postmodernizmo architektūros vertę sunku dėl politinių klausimų, nuoskaudų ir paties žodžio „sovietinis“ neigiamos konotacijos. V.Petrulio teigimu, ir interneto svetainėse galima rasti, kad šio laikotarpio stilius yra vienas nekenčiamiausių. Antra, su sovietine architektūra dažnai siejami daugiabučių rajonai, kurie iš tiesų buvo pilki ir nuobodūs, sustatyti pagal vieną šabloną, veikiausiai jų masė kartais užgožia visai vertingus visuomeninius pastatus.
Posovietinėms šalims įvertinti postmodernizmo architektūros vertę sunku dėl politinių klausimų, nuoskaudų ir paties žodžio „sovietinis“ neigiamos konotacijos.
„Aišku, turime pripažinti, kad sovietmetis buvo tipizuotos statybos laikas. Ką tai reiškia? Buvo daug kartotinių pastatų, jie buvo statomi laisvojo planavimo principu, kurie suardė miesto viešų ir privačių erdvių struktūrą.
Pastatai būdavo laisvai „pametami“ kokiame nors sklype, neaišku nei kur gatvė, nei kur kiemas. Šį aspektą, kaip tas pastatas įsikomponuoja į miestą, beje, irgi reikia vertinti, galvojant apie saugojimą. Urbanistiniu požiūriu, pastatai egoistai, kurie darko miesto struktūrą, yra labai prasti. Tačiau kalbant apie architektūrą, visuomeninius pastatus, aišku, buvo padaryta ir gerų dalykų“, – kalbėjo M.Pakalnis.
Paprašytas įvardyti jam labiausiai imponuojančius sovietmečio visuomeninius statinius, M.Pakalnis pradėjo nuo buvusio Revoliucijos muziejaus. „Visai geras pastato pritaikymo šiems laikams pavyzdys – Nacionalinės dailės galerijos projektas, kai šiam dalykui buvo pritaikytas buvęs Revoliucijos muziejus. Taip, pastatas sovietmečio, bet buvo priimtas stiprus meninis sprendimas ir jis įgavo kitą funkciją“, – aiškino architektas.
„Aš vis dėlto nesu labai didelis to ekspertas, labiau vertinu kaip urbanistas, – tęsė pašnekovas. – Tačiau gerai pagalvojus, kaip išskirtinį to laiko pastatą, neabejotinai įvardyčiau Sporto rūmus. Net jei urbanistine prasme jis ir nėra labai gerai „padėtas“. Jo santykis su pilimi man nėra visai geras, tačiau kaip pats pastatas – funkciškai, kompoziciškai, manau, stiprus.
Neblogai atrodo ir tie Mies van der Rohe stiliaus biurų pastatai dešinėje Neries pakrantėje, žvelgiant nuo Sporto rūmų Baltojo tilto link. Tai savotiškas lietuvių aukštybinių pastatų traktavimas 1970–1980 m. Jie taip romantiškai sustatyti palei upę, lyg siekiant formuoti šiuolaikiško miesto vaizdą. Tiesa, dabar, kai jis „aplipo“ papildomais pastatais, jo svoris jau sumažėjo. Įvardyčiau ir „Lietuvos“ viešbutį – aukštos architektūrinės ir kultūrinės vertės pastatą.“
„Tikrai labai įdomus yra Šiuolaikinio meno centras. Aišku, Operos ir baleto teatras yra fantastiškas to laikmečio pavyzdys, neabejotinai ir Sporto rūmai, ko gero, dar reikėtų paminėti ir Nacionalinį dramos teatrą. Dėmesio verti yra Santuokų rūmai, Mažvydo biblioteka ir man asmeniškai labai patrauklūs Lietkoopsąjungos rūmai“, – savo favoritus vardijo Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras vadovas V. Petrulis.
Pašnekovas pritarė, kad posovietinių šalių visuomenei pats žodis „sovietinė“ architektūra neretai galbūt ir trukdo tinkamai įvertinti tų laikų statinius. „Tai kaip savotiškas sindromas. Mes patys dažnai akcentuojame tą žodį „sovietinis“. O tai galima būtų vadinti tiesiog XX a. antrosios pusės architektūros tendencijomis“, – siūlė specialistas.
Mes patys dažnai akcentuojame tą žodį „sovietinis“. O tai galima būtų vadinti tiesiog XX a. antrosios pusės architektūros tendencijomis.
Ar klausiama visuomenės?
Kalbėdamas apie visuomeninių sovietinių pastatų likimą Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas atkreipė dėmesį, kad paveldosaugininkai įsikiša tik tada, kai pastatas jau atgyvena pusšimtį metų.
Jei taip dar nėra – jo likimas architektų, miesto politikos specialistų rankose: „Sovietmečio pastatus reikėtų skirstyti į kelias grupes. Pirmiausia, į tuos, kuriems jau yra daugiau kaip 50 metų. Tai yra vienas iš kriterijų, kada juos jau galima vertinti paveldosauginiu požiūriu. Kalbant apie kitus pastatus ir remiantis, sakykime, Giraitės pastato kontekstu, tokių kaip pastarasis, yra tikrai ne vienas – pavyzdžiui, Šeškinės centras – vienas iš jų. Tokiu atveju, kai pusšimtis metų dar nepraėjo, juos vertinti turėtų architektų bendruomenė ir miesto architektūrinės politikos specialistai, kurie turėtų atkreipti dėmesį ir į autorinių teisių klausimą.“
V.Karčiauskas neabejojo, kad sprendžiant šiuos klausimus itin svarbus miesto architektūrinis suvokimas ir valia jį parodyti. Vedėjas atkreipė dėmesį ir į dar vieną svarbų veiksnį, kuris kartais net pamirštamas – visuomenę, juk būtent jai tie pastatai ir saugomi. „Mano nuomone, ypač svarbi yra visuomenė.
Anksčiau įstatyme buvo numatyta, kad į paveldo sąrašą įtraukiami tie objektai, kurie turi architektūrinę, meninę ar kitą vertę ir yra reikšmingi visuomenei. Tai buvo dvi lygios dedamosios sąlygos. Vėliau visuomenės nuomonė buvo panaikinta, ir aš su tuo nesutinku. Paveldas yra tai, ką visuomenė priima ir saugo. Juk tai yra visuomenei skirti objektai. Su ja kartu ir turi būti sprendžiama, ko jai reikia, o ko ne“, – tikino specialistas.
Įtraukti visuomenę priimant šiuos sprendimus pritarė ir V. Petrulis. Pasak jo, ši praktika taikoma jau daugelyje valstybių. „Šiuo metu bendravimas su visuomene šiais klausimais yra buitinio lygio – kokį langą kada pakeisti. Tačiau galima būtų rengti kūrybines dirbtuves, kaip sėkmingai daro Skandinavijos ir kitos Europos šalys“, – aiškino architektūrologas. Dirbtuvių metu, pasak pašnekovo, su visuomene išgvildenami visi klausimai – išsiaiškinama, kaip ji viską įsivaizduoja, mato, ko jai reikia ir ko ne, kartu su ja ir priimami sprendimai.
