Ledynas sukūrė raguvų „vėduoklę“
Pūčkorių atodanga – tai viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje, jau prieš pusę amžiaus paskelbta gamtos paminklu. Atodanga susiformavo dėl Vilnios upės kranto erozijos, turi įdomią geologinę sandarą. Įvairaus amžiaus morenų ir smėlio sluoksniai labai sujaukti, taigi „skaičiuoti“ periodus žvelgiant į atodangą nepavyktų.
Su šiuo augalu susijusio drugio – gencijoninio melsvio – ekologija įdomi. Jam vystytis reikia ne tik genciono, bet ir skruzėlyno.
Įdomi ir Pūčkorių atodangos apylinkių istorija: čia jau XIV-ame amžiuje stūksojo dvaras, abiejuose Vilnios krantuose išliko įvairių šio dvaro statinių: nuo patrankų liejyklos iki prancūziškojo (Belmonto) malūno.
Parko ekologas Rokas Butkus pasakoja ir apie kitą ledyno palikimą – Ribiškių kalvyną su pievų bendrijomis. Žvelgiant į geologinį šių vietų žemėlapį galima įžiūrėti vėduoklę – kadaise per šią vietovę slinkdamas ledynas paliko siauras išgraužas, o kalvyno slėnyje iki šiol teka iš įvairių šaltinių susijungianti Kaukysos upė.
Ribiškės sudarytos iš daugybės nedidelių erozinių kalvų ir slėnių. Pietvakariniame kalvyno pakraštyje stūkso Liepkalnis – vilniečiams gerai žinomas aukščiausias sostinės kalnas. Išskirtinė šio kalvyno ypatybė – raguvos. Išsišakojusios jos ir sudaro minėtą vėduoklę, o galiausiai visos susijungia Kaukysos upės slėnyje. Kaukysa vėliau įteka į Vilnelę.
Retas augalas čia atviliojo retą drugį
Anksčiau ant kalvų ir raguvose gyventojai ganė gyvulius. Tokiu būdu čia susiformavo natūralios pievos. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais gyvuliai po šias kalvas nelaigo ir tai lėmė, kad jos apžėlė įvairiais krūmynais. Nuo 2015-ųjų Pavilnių regioninio parko darbutojai šiuos krūmynus ėmėsi naikinti.
Parko ekologas Rokas Butkus sako, kad atlikus šiuos darbus parke aptikta saugoma augalų rūšis – gencionas. Praėjusiais metais aptikti ir su šiuo augalu glaudžiai susijusio drugelio – gencijoninio melsvio kiaušinėliai. Tačiau paties drugelio kol kas dar niekas nematė – galbūt mokslininkams ar tiesiog laimingesniam parko lankytojui tai pavyks kitą vasarą – jei šioje vietovėje išsiris gencijoninis melsvys, į dangų jis turėtų pakilti liepos-rugpjūčio mėnesiais.
„Gencioną čia aptikdavome visados. Su šiuo augalu susijusio gencijoninio melsvio ekologija – įdomi. Jam vystytis reikia ne tik genciono, bet ir skruzėlyno“, – pasakojo R.Butkus.
Priešingai nei Verkių regioniniame parke žydinti plačialapė klumpaitė, gencionas žydėjimo metu nėra kažkaip specialiai aptveriamas, saugomas.
Net minimalus temperatūros pokytis pažadina šikšnosparnį, nes jis tai supranta kaip ženklą: „atėjo pavasaris!“. Jis pabunda, o maisto – vabzdžių, vis dar nėra.
„Verkių parke toje vietoje yra labai intensyvi rekreacinė zona – ten ir palapinės, ir laužai. Todėl teko imtis tokių priemonių. Genciono kažkaip išskirtinai nesaugome, rodome jį lankytojams, deja, tenka pastebėti, kad žmonėms šis augalas nepasirodo aktualus“, – sakė R.Butkus.
Šikšnosparnių miegą tenka saugoti geležinėmis grotomis
Pavilnių regioniniame parke yra ir Markučių kraštovaizdžio draustinis. Čia neauga jokios saugomos augalų, negyvena retos gyvūnų rūšys, tačiau saugomas pats kalvotas ir gražus kraštovaizdis, per jį veda pažintinis takas.
Draustinis įsteigtas 1998-aisiais, siekiant išsaugoti erozinius latakus su eglynais bei baltalksnynais ir Markučių dvaro sodybos fragmentus. Sodyboje gyveno rusų poeto ir rašytojo Aleksandro Puškino jaunesnysis sūnus Grigorijus su žmona Varvara, todėl šalia dvaro pastatytas paminklas šiam poetui, Puškinų šeimos kapinės. Iš šios vietos atsiveria Vilnios ir Kaukysos upių slėnių vaizdai.
Pavilnių parke taip pat įsteigti Ancučių, Iškartų ir Pūčkorių kraštovaizdžio draustiniai.
Vis tik tokiu metų laiku, žiemą, bene daugiausia gyvybės – Antakalnio bunkeriuose. Čia susisupę į sparnus saldžiai miega apie šimtą šikšnosparnių – kūdrinių pelėausių ir europinių plačiaausių. Kadangi pastarieji yra saugomi visos Europos mastu, ši jų žiemojimo vieta šiuo metu taip pat apsaugota nuo smalsuolių stambiomis metalinėmis grotomis. Bunkeriai užrakinti būna nuo rugsėjo ir balandžio mėnesio – vasarą po juos galima pasivaikščioti su gidu.
„Mums sunku su ta šikšnosparnių apsauga: iki šiol jas arba išlauždavo, arba pavogdavo dar nepastačius..., – karčiai šypteli parko ekologas. – Na, naujosios grotos, laimei, vis dar stovi.“
Kodėl į bunkerius negalima kišti nosies net jei pro šikšnosparnius tipensite ant pirštų galiukų neišleisdami nė garso?
„Net ir mokslininkai šikšnosparnius skaičiuoja eidami į bunkerius kuo mažesnėmis grupėmis. Vos į bunkerį įeina daugiau žmonių, pradeda kilti vidaus temperatūra. Net minimalus temperatūros pokytis pažadina šikšnosparnį, nes jis tai supranta kaip ženklą: „atėjo pavasaris!“. Jis pabunda, o maisto – vabzdžių, vis dar nėra ir galiausiai šikšnosparnis žūsta iš bado“, – sakė R.Butkus.
Iki balandžio, kai plieninės grotos atveriamos, visi šikšnosparniai iš bunkerių jau būna išskridę. Tuomet jie arba pasitraukia kur nors atokiau, arba mėgaujasi vasaros malonumais čia pat, Pavilnių parke, nakvodami kur nors medžiuose.
