Pusė vandens telkinių – neatitinka geros būklės
Retas, besididžiuojantis gėlomis Lietuvos upėmis ir ežerais, žino, kad šalies vandenų būklė jau kuris laikas galėtų būti ir geresnė. Kad kažkas „ne taip“, gyventojai pastebi nebent atvykę prie vandens telkinio rekreaciniais tikslais ir nusivylę, kad žydintis vanduo maudytis tikrai nekviečia. Retas tada susimąsto, kad prie šių tiesiogiai kasdien prisideda ir pats. Didžiuliai kiekiai buitinės chemijos – indų ploviklių, skalbiklių ar kosmetikos – su nuotekomis atkeliauja į upes ir ežerus, o juose esantys azoto ir fosforo junginiai ardo vandens ekosistemą.
Minėtų medžiagų perteklius vandenyse – viena didžiausių eutrofikacijos priežasčių. Proceso, kurio metu dėl per didelio maistingų medžiagų kiekio vandenyje ima bujoti dumbliai, ežerų ir upių pakrantės ima žydėti, o negrįžtamų pokyčių sulaukia ir vandens gyvūnija – vieni organizmai ima pernelyg bujoti visiškai išnaikindami kitus.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, gerai arba labai gerai ekologinei būklei galėtume priskirti vos 49 proc. Lietuvos upių ir 60 proc. ežerų. Tiesa, eutrofikacijos „užkratas“ išplinta ir plačiau – nukeliauja ir iki Baltijos jūros. Pastarosios ekologinė būklė aplinkosaugininkams taip pat kelia nerimą – skirtingų vandenų tipuose nustatoma vidutinė, bloga arba net labai bloga būklė. Tokią padėtį nulemia būtent didelė maistmedžiagių – bendrojo azoto ir bendrojo fosforo – koncentracija.
Fiksuojamas keturis kartus didesnis azoto ir aštuonis kartus didesnis fosforo kiekis, o pakrantės žydi 30–40 kartų dažniau.
Lietuvos gamtos fondo duomenis, palyginti su 1990 m., jūroje fiksuojamas keturis kartus didesnis azoto ir aštuonis kartus didesnis fosforo kiekis, o pakrantės žydi 30–40 kartų dažniau.
Šaltinis – ir žemės ūkis, ir gyventojai
Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėjos pavaduotoja Jolanta Krasovskienė tikino, kad paviršinių vandens telkinių būklę labiausiai neigiamai veikia pasklidoji tarša – daugiausia iš žemės ūkio veiklos, hidromorfologiniai paviršinių vandens telkinių pokyčiai, taip pat sutelktoji tarša – miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių tarša.
Vienu iš svarbiausią ir reikšmingiausią poveikį vandens telkinio ekosistemai darančių veiksnių specialistė įvardijo pasklidąją taršą: „Pasklidąją žemės ūkio taršą sudaro į dirvožemį su gyvulių mėšlu ir mineralinėmis trąšomis patenkančių azoto ir fosforo junginių išplovos į paviršinius vandens telkinius. Poveikio dydį lemia žemės ūkio veiklos intensyvumas.“
Nuo laukų nuplautos trąšos, srutos į vandens telkinius atneša daug maistinių medžiagų, skatinančių augalų vystymąsi. Telkinyje skaidantis organinėms medžiagoms, pagausėja azoto, fosforo ir kitų elementų.
„Azoto ir fosforo junginiai – pagrindinės ekosistemos maistinės medžiagos, lemiančios vandens telkinio produktyvumą, todėl, kai atsiranda jų perteklius, ekosistema ima nekontroliuojamai „augti“, vandens telkinyje pasireiškia eutrofikacijos proceso požymiai – prasideda itin aktyvus planktono dumblių ir aukštesniųjų vandens augalų augimas, sumažėja vandens skaidrumas, sumažėja deguonies kiekis, intensyvėja dumblėjimo procesai, dėl blogos vandens kokybės telkinys tampa netinkamu rekreacijai. Šie procesai ypač pastebimi stovinčio vandens telkiniuose. Dažniausiai vasaros metu stebimas vandens „žydėjimas“ yra vienas pagrindinių eutrofikacijos požymių“, – aiškino J.Krasovskienė.
Brangiai aplinkosauginiu požiūriu gamtai kainuoja ir kasdienė švari gyventojų buitis. „Utenos vandenų“ plėtros direktorė dr. Giedrė Vabolienė tikino, kad pagrindiniai azoto ir fosforo junginių šaltiniai buitinėse nuotekose yra buityje naudojamos valymo priemonės, kosmetikos bei kūno švaros priemonės, vaistai, maisto produktai, išmatos ir šlapimas, trąšos.
Dėmesys individualiems valymo įrenginiams
Paklausta apie azoto ir fosforo junginių valymą nuotekose G.Vabolienė tikino, kad Lietuvoje visuose miestuose, didesniuose kaip 10 000 gyventojų ekvivalentų, yra įdiegtos azoto ir fosforo šalinimo iš nuotekų technologijos ir visur šie teršalai yra šalinami, normuojamas jų išleidimas į aplinką pagal nustatytus reikalavimus, vykdoma nuolatinė kontrolė.
Specialistė atkreipė dėmesį, kad mažiems nuotekų valymo įrenginiams, tarp jų ir tiems, kuriuos naudoja gyventojai individualiam nuotekų tvarkymui, reikalavimai azoto ir fosforo šalinimui netaikomi, išskyrus atvejus, kai turi būti vertinamas išleidžiamų nuotekų poveikis priimtuvui.
Pasiteiravus, ar fosforo ir azoto junginius išvalyti kur kas sudėtingiau nei kitas medžiagas, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad tai – tiesiog technologijos klausimas. „Negalėčiau teigti, kad sunkiau, tiesiog yra tam skirtos technologijos, kurios išvalo šiuos junginius. Paprastai naudojamas palankus aplinkai biologinis šalinimo būdas, jei jo nepakanka, naudojamas cheminis. Šiuos būdus įdiegti mažuose įrenginiuose sudėtinga, ypač cheminį. Kone iki šiol naudoti individualūs nuotekų valymo įrenginiai buvo skirti šalinti organines medžiagas, ir tik nedaugelis gamintojų siūlė įrenginius su azoto ir fosforo šalinimu, todėl senuosius reiktų keisti naujais ar bandyti juos pertvarkyti“, – dėstė G. Vabolienė.
Individualiam nuotekų valymui – didesni reikalavimai
J.Krasovskienės teigimu, siekiant sumažinti eutrofikacijos procesus vandens telkiniuose reikia kiek įmanoma labiau sumažinti taršos srautus – subalansuoti trąšų naudojimą žemės ūkyje, tinkamai įrengti mėšlides, atliekų saugyklas, efektyviai valyti nutekamuosius vandenis, taip pat daugiau dėmesio skirti visuomenės aplinkosauginiam švietimui, numatyti ir taikyti paviršinių vandens telkinių būklę gerinančias priemones.
Didesni reikalavimai, užtikrinantys geresnį azoto ir fosforo junginių valymą individualiuose nuotekų įrenginiuose, įsigalios 2019 m. lapkritį.
Aplinkos ministerijos Vandenų ir Žemės gelmių departamento vadovas Irmantas Valūnas tikino, kad fosforo ir azoto junginių taršos problema iš tiesų itin svarbi. „Dėl šių medžiagų prastėja vidaus vandenų – upių ir ežerų būklė, didelis neigiamas poveikis daromas ir Baltijos jūrai. Natūralu, kad turime imtis priemonių – kelti reikalavimus individualiuose valymo įrenginiuose išvalytų nuotekų kokybei – viena iš jų“, – kalbėjo pašnekovas.
Anot specialisto, planuojama, kad didesni reikalavimai, užtikrinantys geresnį azoto ir fosforo junginių valymą individualiuose nuotekų įrenginiuose, įsigalios 2019 m. lapkritį. Vis dėlto I.Valūnas atkreipė dėmesį, kad gyventojams baimintis ir nerimauti nereikėtų, nes bus numatytas ir pereinamasis laikotarpis. Bus siūloma, kad Pasirūpinti nauju įrenginiu ar tuo, kad esamas atitiktų naujuosius reikalavimus, individualių nuotekų įrenginių savininkai turės per 10 metų po naujų reikalavimų įsigaliojimo.
