Rambynas – legendomis ir padavimais apipinta senųjų gyventojų skalvių šventvietė. Teigiama, kad į čia augusį šventą mišką žmonės traukdavo iki pat XVI amžiaus pabaigos. Senieji krašto gyventojai pasakoja, kad kadaise ant kalno stovėjo aukų akmuo, iš kurio vienas ūkininkas nusprendė pasigaminti girnas. Pasak legendos, supykęs dievas Perkūnas tris kartus trenkė į Rambyną, todėl dalis kalno nugarmėjo į upę. Rambyno didybės neužgožė prabėgęs laikas – XIX amžiuje čia pradėtos švęsti Joninės, o kalnas tapo lietuvybės simboliu.
Įspūdingi Nemuno žemupio vaizdai, išraiškingi vingiai ir tolumoje išnirę Tilžės bokštai – visa tai atsiveria nuo Rambyno kalno viršūnės.
Šereiklaukio piliakalnis – dar vienas objektas, kurį verta aplankyti. Pasakojama, kad čia stovėjusi paskutinio skalvių genties vado Šereikos, žuvusio kovoje su kryžiuočiais, pilis. Kiek tolėliau – senasis kapinynas, vietos gyventojų vadinamas Milžinkapiu.
Pagonybės laikus mena ir bevardžio upelio pašonėje stūksantis Vilkyškių piliakalnis, kurio vardą, manoma, vėliau perėmė netoliese įsikūręs miestelis.
Į pietus nuo Vilkyškių miestelio – unikali 39 ąžuolų alėja. Nustatyta, kad medžių amžius siekia 120–180 metų, o jų skersmuo – 3–4 metrų pločio. Iki šiol nėra aišku, kur link vedė šis kelias. Spėjama, kad netoliese galėjo stovėti dvaras.
Kvapą gniaužia senvaginio Merguvos ežero vaizdai.
Rambyno regioniniame parke esantis Bitėnų kaimas garsėja dėl čia gyvenančių baltųjų gandrų. Kalenantys snapai vietinių gyventojų nebestebina. Pušyse, Nemuno kranto pašonėje, įsikūrusią koloniją sudaro daugiau kaip 20 lizdų. Paukščių kasdienybę keliautojai gali stebėti per žiūronus, pastatytus specialiame namelyje.
Rambyno regioninis parkas fotografo akimis: