Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2020 12 11

Remigijus Lapinskas: 10 žingsnių link darnaus miesto

Populiacija pasaulio miestuose auga neregėtu tempu. Ekspertai suka galvas, kaip vystyti miestus, kad išsaugotume aukštą gyvenimo kokybę, o kylantys iššūkiai vieną dieną netaptų neišsprendžiamu rebusu. Kiekvienas miestas, norėdamas tapti tvariu, turėtų žengti 10 svarbiausių žingsnių. Miestai, kurie tai padarys šiandien – vieną dieną bus kur kas pranašesni už kitus, o jų gyventojai mėgausis švariu oru bei vandeniu ir sveika aplinka.
Remigijus Lapinskas
Remigijus Lapinskas / Asmeninio albumo nuotr.

Jungtinių Tautų duomenimis, 2000 metais 371-ame pasaulio mieste gyveno daugiau nei vienas milijonas gyventojų. Praėjus 18 metų tokių miestų skaičius išaugo iki 548. Prognozuojama, kad dar po dešimties metų bent milijoną gyventojų turinčių miestų skaičius išaugs iki 706. Vien Šanchajuje gyvena maždaug 27 mln. gyventojų ir jų skaičius nuolat auga. Per metus populiacija šiame mieste padidėja maždaug 3 proc., o tai – daugiau nei 800 tūkst. gyventojų (daugiau nei registruota visame Vilniaus mieste).

Toks gyventojų skaičiaus augimas pasaulio miestuose sukurs rimtų iššūkių: pradedant milžiniškais atliekų susidarymo mastais, transporto srautais ir baigiant išaugusiu energijos bei vandens poreikiu. Gera žinia ta, kad dalis sprendimų tvariam miestų vystymui jau egzistuoja, bet norėdami išvengti problemų ateityje, juos turime įgyvendinti jau šiandien. Nuo ko pradėti? Štai 10 taisyklių tvariam miestų vystymuisi, kurias įkvėpė Žaliosios politikos instituto organizuotas renginys „Vilniaus aplinkos forumas 2020“.

Naudojama atsinaujinanti energija

Auganti populiacija kuria didesnį energijos poreikį, kurio tenkinimas iškastiniu kuru keičia klimatą. Vienintelė galimybė miestams – atsinaujinančios energetikos plėtra. Šiuo metu Lietuva ypač aktyviai skatina gyventojus ir juridinius asmenis energiją gaminti savarankiškai ir tai daryti gali jau ne tik individualių namų savininkai, bet ir žmonės, gyvenantys daugiabučiuose (pavyzdžiui, įsirengę elektrinę sodyboje ar įsigiję jėgainę saulės elektrinių parke). Rezultatai kalba patys už save: 2019 metais gaminančių vartotojų skaičius išaugo 3 kartus – nuo 1098 iki 3395. Manau, šią strategiją turėtų išnaudoti visi pasaulio miestai.

Kai kuriems miestams ne mažiau svarbus klausimas – šilumos energija. Pavyzdžiui, Lietuvoje jos kasmet sunaudojama beveik dvigubai daugiau nei elektros – t.y. 22 TWh, lyginant su 12 TWh elektros energijos. Kadangi iškastinis kuras darniam miestui nėra priimtinas šilumos gamybos būdas, šiuo metu realiausia alternatyva – biokuras. Daugumoje Lietuvos miestų jo naudojimas jau plačiai paplitęs. Tiesa, sostinė Vilnius kol kas atsilieka. Čia tik kiek daugiau nei pusė šilumos energijos pagaminama iš biokuro, tačiau tikimasi, kad rezultatus pagerins Vilniaus kogeneracinė jėgainė. Tuomet maždaug 90 proc. sunaudojamos šilumos energijos bus pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Skatinama renovacija

Vis dėlto, net ir naudodami atsinaujinančią energiją šilumos gamybai, negalėsime pasiekti itin gerų rezultatų, jei neišspręsime energetinio efektyvumo klausimų. Europos Komisijos duomenimis, šiuo metu 75 proc. pastatų Europoje nėra energetiškai efektyvūs. Kadangi daugumą jų vis dar naudosime net ir 2050 metais, turime ieškoti būdų renovacijos skatinimui.

Deja, kol kas renovacijos rodikliai Europoje itin prasti – kasmet čia renovuojama vos 1 proc. pastatų. Suprasdama klausimo svarbą į pagalbą atskuba Europos Sąjunga, prieš metus paskelbusi apie Žaliąjį kursą. Šiame dokumente įtvirtintos ambicingos nuostatos, tikimasi, kad jos padės per artimiausią dešimtmetį Europoje renovuoti 35 mln. pastatų. Lietuvai šis iššūkis ne ką menkesnis, nes iki 2050 metų planuojama atnaujinti 30 tūkst. daugiabučių, o kol kas renovuota tik maždaug 3 tūkst.

Diegiama aplinkai draugiška transporto sistema

Kalbant apie energetiką negalima pamiršti ir transporto. Nors apie trečdalį Lietuvoje sunaudojamos energijos užima transporto sektorius, atsinaujinančios energijos naudojimo rodikliai čia itin žemi ir siekia maždaug 4 proc. Kadangi atsinaujinančios energetikos sprendimų diegimas transporto sektoriuje kol kas stringa, svarbu užtikrinti, kad miesto viešasis transportas būtų maksimaliai draugiškas aplinkai ir kuo daugiau gyventojų naudotųsi viešuoju transportu arba keliautų kitais aplinkai draugiškais būdais.

Tarptautiniai tyrimai parodė, kad statistinis vilnietis 28 proc. savo kelionės mieste laiko praleidžia stovėdamas eismo spūstyse. Per dieną sugaištama vidutiniškai 35 minutes, o tai reiškia, jog per visus metus kamščiuose prastovima 136 valandas. Manau, kiekvienas miesto gyventojas turėtų būti suinteresuotas mažiau laiko praleisti už vairo, tačiau tam, kad išlaipintume gyventojus iš privačių automobilių, turime viešąjį transportą padaryti patrauklų, t.y. prieinamą, patogų, švarų ir efektyvų. Lietuvos miestai privalo investuoti į naujus elektrobusus, troleibusus ir atsinaujinančius degalus (biodyzelis, biodujos) naudojančias viešojo transporto priemones.

Vilniaus miesto savivaldybės darnaus judumo plane teigiama, kad šiuo metu Vilniaus viešojo transporto sistemoje daugiau nei pusė esamų viešojo transporto stotelių yra neefektyvios ir neužtikrina keleivių išvežimo iš stotelės bent 4 kartus per valandą. Ypač sudėtingas susisiekimas miesto pakraščių gyventojams. Norint tapti darniu miestu, šią situaciją būtina keisti.

Teritorijos planuojamos tvariai

Kai augantis miestas plečiasi į pakraščius, kyla ne tik susisiekimo viešuoju transportu problemos. Atsiranda poreikis asfaltuoti vis daugiau naujų gatvių, didėja pirmosios pagalbos (greitosios automobilių, policijos, gaisrinės) sąnaudos ir daug kitų papildomų iššūkių. Tvaraus miesto teorijos teigia, kad miestai turėtų būti koncentruojami mažesnėse teritorijose, o žemas gyventojų tankumas yra nedarnaus miesto vystymo ženklas.

Plečiamas vandentiekio tinklas

Miestams sparčiai plečiantis, iškyla dar vienas iššūkis – vandentiekio ir nuotekų tinklo plėtra. Lietuvos sostinė – kol kas ne pats geriausias pavyzdys, kaip gali atrodyti modernūs miestai XXI amžiuje. Turiu omenyje čia vis dar naudojamus lauko tualetus, šulinius ir nesutvarkytas, nevalomas nuotekas. Tokių vaizdų Vilniuje galima pamatyti čia pat miesto centre – Šnipiškėse.

Nors dauguma miesto gyventojų vis dėlto yra aprūpinami geriamuoju vandeniu centralizuotai, priemiesčių gyventojams tenka naudotis vietiniais gręžiniais, o vandens kokybė juose ne visada puiki. Atsakomybė rūpintis jo kokybe krenta ant gyventojų pečių, tad kyla klausimas – kaip dažnai atliekami tokio vandens tyrimai? Neigiamos įtakos gali turėti net tame pačiame sklype netinkamai tvarkomos nuotekos. Tad sugrįžtame prie pirmosios minties – vienintelis tinkamas sprendimas yra vandens ir nuotekų tinklų plėtra. Kiekvienas miestas turėtų užtikrinti galimybę miesto gyventojams naudotis centralizuota vandens ir nuotekų sistema.

Valdomos lietaus nuotekos

Kai kuriuose miestuose rimtų padarinių kelia ne tik prie centralizuoto nuotekų tinklo neprisijungę namų ūkiai, bet ir prastas lietaus nuotekų valdymas. Užtenka prisiminti pastaraisiais metais sostinę ar kitus didžiuosius miestus kamavusias liūtis, kai automobiliai tiesiog plaukė gatvėmis. Galima pasidžiaugti tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybė gana greitai išmoko šią pamoką ir šiuo metu jau vyksta lietaus nuotekų tinklo atnaujinimas. Papildomas patarimas – labiau išnaudoti vandeniui laidžių dangų potencialą. Pavyzdžiui, parkavimui skirtas vietas kloti ne asfaltu, o laidžia danga, pro kurią dalis vandens susigertų tiesiai į žemę.

Dar vieną puikų gerosios praktikos pavyzdį renginyje pateikė aplinkosaugininkas Liutauras Stoškus. Jis siūlė miestams geriau išnaudoti lietaus nuotekas. Pavyzdžiui, greta miesto gėlynų po žeme būtų galima įrengti talpas, kuriose būtų surenkamas lietaus vanduo. Vėliau, prasidėjus sausajam periodui, šis vanduo galėtų būti naudojamas greta esančių augalų laistymui.

Puoselėjamos žaliosios erdvės

Paradoksalu tai, kad siekiant būti darniu miestu jį tankinant, kyla grėsmė žaliosioms miesto zonoms. Ir omenyje turiu ne tik medžių saugojimą. Miesto teritorijų planavimas turi vadovautis kur kas platesne vizija – žaliosios miesto teritorijos turi jungtis viena su kita ir sudaryti bendrą žaliąjį tinklą. Tuomet tiek miesto fauna galės migruoti iš vienos teritorijos į kitą, tiek gyventojai galės patogiai keliauti iš vieno mikrorajono į kitą.

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec pastebi, kad plečiantis asfaltu padengtoms teritorijoms per karščius miestas ilgiau vėsta, o gatvės, kuriose nėra medžių, neturi pavėsio ir tokiomis dienomis būna vargiai naudojamos. Miesto valdžia turėtų aiškiai apsibrėžti priemones, kaip apsaugoti miestui svarbius želdynus ir užtikrinti, kad teritorijų apželdinimas neapsiribotų veja ar skalda su dekoratyviniais augalais. Būtina išnaudoti „žaliųjų stogų“, „žaliųjų sienų“, miesto daržų koncepcijas.

Saugoma bioįvairovė

Visa tai svarbu tiek dėl žmogaus gerovės, tiek dėl biologinės įvairovės išsaugojimo. Per pastaruosius 250 metų pasaulyje jau išnyko beveik 600 augalų rūšių – toks jų nykimo tempas yra 500 kartų greitesnis nei natūralus augalų nykimas be žmogaus įsikišimo. Bendras visos planetos vabzdžių skaičius kasmet sumažėja 2,5 proc. Tokios tendencijos skatina sunerimti, nes po 100 metų Žemėje gali visai nelikti vabzdžių.

Tiesa, sveikintina tai, kad Vilnius neseniai atsisakė perteklinio pievų šienavimo ir Neries pakrantė virto natūralia pieva. Vis dėlto, to nepakanka. Mažiausia, ką dar galėtų padaryti miestas, tai sumažinti ar visai atsisakyti cheminių pesticidų žaliosiose zonose. Tokia rekomendacija, greta kitų, pateikiama ES biologinės įvairovės strategijoje, kuria buvo užsibrėžta iki 2030 m. visoje Europoje atkurti nualintas sausumos ir jūrų ekosistemas bei sukurti saugomas teritorijas, kurios apimtų bent 30 proc. Europos sausumos ir tiek pat – jūrų ploto.

Prioritetas teikiamas rūšiavimui

Kiekvienas darnus miestas dėl sparčiai didėjančio vartojimo masto turės išsikelti dar vieną klausimą – ką daryti su susidarančiomis atliekomis. Lengviausias būdas – atsikratyti jomis sąvartynuose, tačiau tai ne išeitis tiek dėl nykstančių planetos išteklių, tiek dėl griežtėjančių ES reikalavimų ir galiausiai – susidarančių šiukšlių „piliakalnių“. Darniame mieste aiškus prioritetas turėtų būti teikiamas atliekų rūšiavimui jų susidarymo vietoje (taip vadinamam pirminiam rūšiavimui) ir jų perdirbimui. Atliekų deginimas turėtų būti tik paskutinė išeitis toms atliekoms, kurių tiesiog negalima perdirbti.

Vilniuje rūšiavimo rodikliai kol kas ne patys geriausi. Gyventojai išrūšiuoja maždaug 32 proc. pakuočių atliekų. Iki 2030 metų esame įpareigoti pasiekti, kad būtų surenkama, sutvarkoma ir perdirbama 70 proc. visų į rinką išleistų pakuočių. Praktika rodo, kad pasiekti tokių rezultatų padeda keli pagrindiniai sprendimai: rūšiavimo konteinerių plėtra ir ekonominės skatinimo priemonės. Kitaip tariant, gyventojams reikia sudaryti galimybę rūšiuojant sutaupyti ir suteikti sąlygas, dėl kurių rūšiuoti būtų patogu. Labai svarbu atskirti maisto atliekų srautą nuo perdirbimo potencialą turinčių pakuočių ir kitų atliekų.

Dauguma surinktų atliekų gali būti prikeltos naujam gyvenimui. Tad kai sąlygos pirminiam rūšiavimui namuose jau sudarytos ir rodikliai kyla pozityvia linkme, būtina didinti perdirbimo pajėgumus. Tam, kad surinktos žaliavos išties būtų panaudotos dar kartą. Matėme tokių pavyzdžių, kai mechaninio biologinio apdorojimo gamyklose išrūšiuotos plastiko atliekos buvo randamos apleistose fermose arba paverstos „kietuoju atgautuoju kuru“ ir vietoje sudeginimo energijos gamybai tiesiog atsidurdavo sąvartynuose.

Įgyvendinama žiedinė ekonomika

Kiekvienas darnus miestas turėtų kuo efektyviau pereiti prie žiedinės ekonomikos. Turiu nuvilti visus skeptikus, teigiančius, kad tai – per brangus malonumas. Žalieji sprendimai gali būti net pigesni už tradicinius. Vėjo energetika puikiai paneigia skeptikų teiginius, nes šiuo metu tai pigiausias elektros energijos gamybos būdas. Tuo pat metu atsinaujinantis biokuras – kur kas pigesnė alternatyva šildymui nei dujos.

Be to, pastaruosius trisdešimt metų ES stengėsi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir jai tai pavyko. Europos Komisijos duomenimis, rodikliai susitraukė 23 proc. ir nepaisant visų priemonių, ekonomika išaugo 61 proc. ES neabejoja žiedinės ekonomikos perspektyvomis, net ir susidūrus su COVID-19 pandemija, Žaliasis kursas nebuvo atšauktas. Priešingai – su žaliąja kryptimi siejama ekonomikos atsigavimo strategija. Tad dabar yra pats tinkamiausias laikas miestams pasinaudoti proga ir diegti žiedinės ekonomikos sprendimus.

Kiekvienas miestas, efektyviai įgyvendinęs šiuos dešimt punktų, galėtų būti vadinamas išties žaliu miestu. Esu įsitikinęs, kad netrukus visi miestai neišvengiamai privalės tokiais tapti. O tie, kam pavyks įgyvendinti šią viziją pirmiesiems, įgis daug konkurencinių pranašumų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos