Gamtinis „griliažas“ ir vieninteliai Lietuvos stalaktitai
Kauno marių regioninio parko vyriausioji specialistė, kultūrologė Ramunė Mikitiejeva sako, jog vieną iš vertų pamatyti gamtos kūrinių – Kalniškių konglomeratą atrasite keliaudami Žiegždrių geologiniu taku.
„Verta praeiti visu taku pirmyn - atgal, pasukioti stendus ir galvą ir pamatyti cirkus. Tiesa, tuose cirkuose dresuotų meškų nerasime, tai geologiniai dariniai šlaituose, itin būdingi Kauno marių pakrantėms. Yra ir meškų, ar bent jau apie jas išlikusių pasakojimų, kuriuos taip pat sužinosite Žiegždrių geologiniame take. Netgi vienas milžiniškas į pakrantę nusiridenęs konglomerato luitas yra pavadintas Meškos kupra legendinei Žiegždrių dvaro meškai atminti“, – pasakoja R.Mikitiejeva.
Kalniškių konglomeratas taip pat yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur formuojasi stalaktitai.
„Atodangą pavadinome buvusio Kalniškių kaimo vardu. Įspūdingiausia jos dalis – konglomeratų dariniai – atsidengia tik pačiame šlaito viršuje, o pati atodanga yra ilgesnė, nei aprėpia lankytojo akis. Konglomeratas – tai natūraliai susicementavusio smėlio, žvirgždo, gargždo, riedulių darinys, toks gamtinis „girliažas“, tik jam pasigaminti prireikė daugybės amžių“, – sako parko kultūrologė.
Paukščių salos ir Gastilionių atodanga – ledynmečio „sumuštinis“
Vienas iš šiame parke vertų aplankyti objektų – Mergakalnis. Jame yra Dovainionių atodanga, tačiau kartu atsiveria vaizdas į Paukščių salas.
Tiesa, paukščių čia prieš kelis dešimtmečius buvo gerokai daugiau – tačiau reikia pasidžiaugti ir tais, kurie po šiai dienai čia gali ramiai išperėti jauniklius..
„Visose Kauno mariose paukščių gausa ir įvairovė šiuo metu yra sumažėjusi. Matyt, todėl, kad pasikeitė jų maisto šaltiniai, tiksliau – augalija, jos struktūra. Prieš 30 metų salose buvo ištisos kolonijos kirų, žuvėdrų, perėdavo ir laukiai. Tiesą sakant, kiekvieno vandens telkinio saloje paukščiai noriau renkasi perėti, nes ten neateina įvairūs plėšrūnai – saugiau“, – sakė regioninio parko biologas Mindaugas Kirstukas.
Biologo teigimu, šiuo Kauno marių salose peri žvirbliniai paukščiai, plovinės vištelės (kurios yra saugomos). Gamtosaugininkai salose turi kasmet iškirsti krūmynus, nes sparnuočiams reikia atvirų vietovių. M.Kirstukas sako, kad į šias salas poilsiautojai išlipa retai, kadangi krantas nėra malonus priplaukti ir poilsiauti – dumblėtas, apžėlęs vandens augalija. Vis tik prie Dabintos salos tam tikru metu, pavasarį, taikomi apribojimai ir neleidžiama netgi artintis.
Kauno marių pakrantėse iki pat Liaudies buities muziejaus želia Rumšiškių miškas, slepiantis daug gamtos vertybių: storiausią Lietuvoje pušį, Paežerojaus ežerą (vienintelį Kauno marių regioniniame parke), Gastilionių atodangą ir didžiųjų miegapelių gyvenamas vietas.
Gastilionių atodanga – dar viena vietovė, kurioje krantas stačiai neria į marias. Prieš dešimtmetį paskelbta gamtos paveldo objektu, atodanga dešiniąja Kauno marių pakrante tęsiasi apie 600 m su beveik stačia iki 20 metrų aukščio siena, kurioje aiškiai matomi dviejų ledynmečių sukloti priemolio sluoksniai, perskirti tarpledynmečio metu sukloto smėlio sluoksniais.
Retos Rumšiškių miško gyventojos ir jų grožio paslaptis
Parko biologo M.Kirstuko teigimu, Rumšiškių miške auganti storiausia Lietuvos pušis yra geros būklės – nei išpuvusi, nei apdžiūvusi. Tiesa, ji yra daug patyrusi – tai matyti medžio žievėje – tiek kelis gaisrus, tiek sakinimą, kai medyje buvo išpjautos skylutės. Ir ji tebestovi dar vis.
Miške plytintis Paežerojaus ežeras iš tiesų yra visai netoli austrados Vilnius-Kaunas. Tačiau nuo kelio jo nesimato, nors išsukę iš pagrindinės eismo arterijos galėtumėte pasidaryti atokvėpio valandėlę gamtos ir vandens telkinio apsuptyje.
„Jis yra dar neprivažiavus Rumšiškių dešinėje pusėje. Tiesa, lieptelis, stendai, kiek teko matyti, ten buvo blogos būklės, seni, tačiau urėdija planavo visą šią infrastruktūrą sutvarkyti – ar tai įgyvendins jau šią vasarą – sunku atsakyti. Apskritai vaizdas nuo to ežero pakrantės yra gražus – na, ir negalime kitaip sakyti, nes jokio kito ežero parke neturime“, – šypsojosi M.Kirstukas.
Miške gyvena gausi didžiųjų miegapelių populiacija, tačiau kol kas nėra žinoma, kiek tiksliai gyvūnų šmirinėja Rumšiškių miško šakomis. Miegapelėms Gamtos tyrimų centro mokslininkai parke yra iškėlę inkilų, kasmet patikrina, kiek iš jų gyvenami.
„Šis žinduolis net 7 mėnesius pramiega žiemos miegu (turbūt dėl to toks gražus)? – šmaikštauja parko vyriausioji specialistė R.Mikitiejeva. – Tam, kad sutiktumėte miegapelę, reikėtų sulaukti nakties, nes miegapelės – naktiniai gyvūnai. Ir šiaip, jos labai nenuspėjamos – dažnai nepasirodo net iš anksto susitarus... Tačiau visada galite parašyti miegapelei laišką miegapelei@kaunomarios.lt ir palinkėti jai neišnykti arba paklausti orų prognozės, mat, gal ir sunku patikėti, bet mokslininkai teigia, kad jos ne prasčiau nei Naglis Šulija, geba vien paragavusios pumpurų nuspėti, kokie bus metai. Jei derlingi – tuomet miegapelės atsives palikuonių, galės juos išmaitinti. Štai toks miegapelių šeimos planavimas.“
Pakrantėse – vikrūs tulžiai ir reti bei gležni gvazdikai
Miegapelės mėgsta Žiglos upelio slėnį ir čia turi spalvingų kaimynų – tulžių. Pastarieji paukščiai mėgaujasi stačiais krantais Kauno marių pakrančių atodangose, nes peri maždaug metro gylio urveliuose. Taip pat jų racione itin daug žuvies. Tiesa, tulžiai nemėgsta triukšmingų poilsiautojų, tačiau, pasak M.Kirstuko, Kauno marių pakrantėse jų mažiau, nei kokios nors upės, kuria nuolat plaukia baidarininkai, krante. Biologo teigimu, parke peri apie 10 tulžių porų, jos siekia išlaikyti didesnį atstumą viena nuo kitos.
„Tulžys – vienas gražiausių Lietuvos paukščių, įdomus savo gyvenimo būdu (nes vandens telkiniuose žvejoja smulkias žuveles), o kur dar egzotiška jo išvaizda“, – pagyrų ryškiai mėlynam sparnuočiai negailėjo M.Kirstukas.
Žiglos upelio slėnyje, sudarydamas konkurenciją storiausiai pušiai, auga ir storiausias maumedis Lietuvoje.
Vienoje Kauno marių pakrantėje želiantis natūralus kadagynas traukia lankytojus, tačiau jie nežino, kad tarp šių kadagių kartą per metus pražįsta dar nuostabesnis ir itin retas augalas.
„Jeigu vasarą išgirsite nuostabos šūksnius kažkur krūmuose, neišsigąskite: taip mes džiaugiamės radę „paparčio žiedą“ – gauruotąjį gvazdiką, – sako kultūrologė Ramunė Mikitiejeva. – Tai vienas rečiausių augalų Lietuvoje, aptinkamas tik Kauno marių regioniniame parke esančiame Arlaviškių botaniniame draustinyje. Augalas nedidelis, gležnas, žiedelis miniatiūrinis, tad išvysti jį gali tik tas, kas valgo daug morkų – t.y. turi itin gerą regėjimą. Na, arba botaniko kvalifikaciją“.
Pašnekovės teigimu, nors retas augalas čia auga pats, tenka daug dirbti, kad jis kasmet pražįstų. Anksčiau (iki Nemuno patvenkimo ir teritorijos užliejimo) kadagynas užėmė didesnę teritoriją, čia buvo ganomi gyvuliai ir dėl to buvo palaikomos tinkamos sąlygos, pievos neužaugdavo krūmynais, žolynais. Tačiau po užtvenkimo viskas pasikeitė, gyvulių ganymas pamažu „išėjo iš mados“, teritorija pradėjo užželti, negana to buvo prisodinta įvairiausių invazinių augalų šlaitams tvirtinti.
„Dabar žmogus turi taisyti savo klaidą, šienauti plotus tarp kadagių, naikinti nuolat atželiančias „begėdes“ alyvas ir kitus svetimžemius ir invazinius augalus, kurie gožia ne tik kadagius, bet ir kitus retus stepinių pievų augalus. Be gauruotojo gvazdiko čia taip pat auga kitos retenybės – boloninis katilėlis ir melsvasis gencijonas. Pastarasis yra itin reto drugelio – genicijoninio melsvio – mitybinis augalas, tad išsaugodami šį augalą, mes galime išsaugoti ir drugelį“, – atskleidžia R.Mikitiejeva.
M.Kirstukas priduria, kad neprižiūrint kadagyno netrukus nerastume jame ne tik gauruotojo gvazdiko, tačiau ilgainiui invazinės rūšys nustelbtų ir pačius kadagius.
Šikšnosparniai prieš istorijos mylėtojus – ar atnaujinti senuosius Kauno fortus?
Nors regioninių parkų specialistai turėtų rūpintis tik gamtiniais objektais, Kauno marių regioninio parko žinioje – ir penki kariniai fortai. Nesinori atsiminti tų baisių laikų, kai jie buvo naudojami pagal paskirtį, tačiau šiuo metu jie yra tarsi lopšys retoms šikšnosparnių rūšims.
Biologas M.Kirstukas sako, kad šikšnosparnių čia aptinkama maždaug 3000 ir tikina, kad tai – mažai. Anksčiau buvo randama po kelis šimtus gyvūnų kiekvienoje forto patalpoje.
„Penki fortai yra paskelbti „Natura 2000“ teritorijomis. Mes juose vykdome žiemojančių šikšnosparnių monitoringą. Jų rūšių ten yra įvairių, tačiau saugomos – dvi: Europinis plačiaausis ir kūdrinis pelėausis“, – sako pašnekovas.
M.Kirstukas atskleidė, jog šiemet iš Lietuvos Raudonosios knygos buvo išbrauktos kelios šikšnosparnių rūšys – nuspręsta, kad jų populiacija jau yra stabili, šie gyvūnai nebenyksta. Tačiau Europos mastu saugomos yra absoliučiai visos šikšnosparnių rūšys.
Biologas atskleidžia, kad pastaruoju metu viešoji įstaiga „Kauno tvirtovės fortai“ ėmė gaivinti fortų istorinę atmintį, priminti visuomenei apie juos, vesti įvairias edukacijas. Tai iš pirmo žvilgsnio – pozityvus postūmis, galimybė sužinoti kažką naujo apie savo miestą, tačiau žingsnis po žingsnio visuomenės susidomėjimas fortais ima kirstis su šikšnosparnių poreikiu saldžiai, šiltai ir drėgnai išsimiegoti per žiemą.
„Fortas, pavyzdžiui, nusausinamas, kad į jį galėtų užeiti lankytojai. Taip pažeidžiamas ten daugybę metų egzistuojantis hidrografinis režimas ir šikšnosparniams jau netinka ta vieta – trūksta drėgmės. Kai atveriamas koks nors įėjimas – atsiranda skersvėjis ir šikšnosparniai tiesiog nebesirenka šios vietos žiemojimui. Jie miega nuo spalio iki balandžio mėnesio ir visą šį laikotarpį lankymasis fortuose yra draudžiamas. Tačiau kadangi į fortus yra daugybė įėjimų, žmonės ten vaikšto savarankiškai, net be gidų ar ekskursijų“, – sakė M.Kirstukas.
Tam, kad būtų uždėtos grotos ant visų įėjimų, reikia įvairių institucijų leidimo. Kauno marių regioninis parkas vis dar siekia, kad visi įėjimai į fortus rudens ir žiemos mėnesiams pasipuoštų grotomis.
