Ar reikalinga pagalba?
Didieji gamtos mylėtojai paukščių lesinimo sezonui ruošiasi jau rudenį. Ateina metas pasigaminti, įsigyti naujas ar išvalyti senas lesyklėles. Dalis paukščių pagalbininkų sparnuotuosius lesinti pradeda nuo vėlyvo rudens. Nors tokiu metu paukščiai dar ir patys randa maistų likučių medžių šakose, ant žemės, tačiau pagalba – praverčia.
Vis dėlto sunkiausias metas, pasak Ornitologų draugijos projektų vadovo Gedimo Petkaus, kai pašąla, o juolab kai pašąla smarkiau. „Nelengva paukščiams būna, kai pasninga. Tada ieškoti maisto jiems yra kur kas sunkiau, nes jis lieka po sniego sluoksniu. Dar sunkiau – kai prasideda šaltukai. Apledėja medžių šakos, žemė ir maisto likučius paukščiams susirasti nelengva. O baisiausia, kai smarkiai pašąla. Tada jie negali ir daug skraidyti bei ilgai ieškoti maisto, nes greitai senka energijos atsargos. Taigi žmogaus pagalba per didelius šalčius paukščiams tikrai reikalinga“, – tikino ornitologas.
Lesinti ar ne?
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius tikino, kad vienas svarbiausių dalykų – į paukščių lesinimą žiūrėti atsakingai. „Pirmiausia, reikėtų visiems suprasti, kodėl tai darome? Kokia yra pati globos samprata? Globojame tada, kai paukščiams to reikia. Todėl jau nuo spalio pranešame, kad žmonės pradėtų ruošti lesyklas, o nuo lapkričio jau kviečiame dėti po mažą saujelę lesalo. Tai daroma tam, kad paukščiai surastų, žinotų, kur jo yra, nors tuo metu dar ir patys gali išsiversti. Jei nėra kažkokių ekstremalių gamtinių sąlygų, jie randa pakankamai daug ir natūralaus lesalo, tačiau ir patikrina lesyklėles. Jie turi nuojautą, kad jei kas nutiktų, čia galėtų atskristi“, – kalbėjo gamtininkas.
„Rekomendacinis patarimas ir būtų toks. Intensyviai lesinti paukščius, kai pašąla ar pasninga, o kai gamtinės sąlygos yra palankios, tik palaikyti jų žinojimą, netrikdyti jų prigimtinio, natūralaus maitinimosi“, – patarė pašnekovas.
Vis dėlto, S.Paltanavičius pabrėžė, kad į lesinimą reikėtų žiūrėti itin atsakingai – nuspręsti: galite, turite tam laiko ar ne. „Svarbu žinoti, ar galėsime paukščiams padėti visą žiemą, o kai kada ir ilgiau – iki kovo. Turime suprasti, kad gamtoje nebūna nei švenčių, nei laisvadienių. Jei paukščiams parodėme, kad čia galima gauti maisto, užklupus didesniems šalčiams, aišku, jie atskris ir lauks.
Jei žinome, jog to daryti negalėsime, ar darysime su didelėmis pertraukomis, tiesą sakant, geriau tada iš viso nedaryti.
Jei būsime išvykę kelioms dienoms ar ilgiau ir apie tai nepagalvoję, paukščiai tupės netoliese, skraidžios, tikėsis. Žiemos diena trumpa, vėliau jie gali jau nespėti pakankamai pasimaitinti, o nepalesęs paukštis šaltą naktį gali ir neišgyventi. Taigi, aš sakyčiau, kad jei žinome, jog to daryti negalėsime, ar darysime su didelėmis pertraukomis, tiesą sakant, geriau tada iš viso nedaryti. Taip bus padaryta daug mažesnė skriauda nei paukščio apgavimas“, – tikino gamtininkas.
Tam visapusiškai pritarė ir G.Petkus. Ornitologas pabrėžė, kad „palikti“ paukščius likimo valiai itin pavojinga kaimiškose vietovėse, sodybose. „Aišku, toks elgesys apskritai nėra gerai, tačiau mieste paukščiai tokiu atveju neretai nuskrenda iki kitų lesyklėlių ir pasimaitina, o kaimuose, sodybose, kur paukščius lesina tik vienas ar keli žmonės, maisto paukštis gali ir nerasti“, – kalbėjo pašnekovas.
Lesalas – ne atliekos
Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas Marius Kazlauskas atkreipė dėmesį, kad žalingas ne tik trumpalaikis paukščių lesinimas, bet ir lesinimas tuo, kas papuola. „Geriausia paukštelius lesinti saulėgrąžomis, nesūriu, prieskoniais negardintu maistu“, – tikino pašnekovas.
G.Petkus pridūrė, kad tinka ir lašinio gabalėlis: „Svarbiausia, kad būtų nerūkytas, nevytintas, taip pat su kuo mažiau druskos ir panašių dalykų. Beje, lašinio gabalėlį dėti galima ne tik į lesyklėlę. Kartais patariama pasinaudoti ir tinkleliu, kuriame būna sudėti parduotuvėje pirkti vaisiai. Į tokį tinklelį galima pridėti lašinukų ir jį pakabinti ant medžio. Jis patogus paukščiams, nes jie gali į jį įsikibti ir lesti“, – aiškino ornitologas.
„Tačiau reikia žinoti, kad lašinuką lesa ne visi paukščiai. Juos lesa daugiau vabzdžialesiai, įvairių rūšių zylės, varniniai paukščiai, geniai, bukučiai, bet, pavyzdžiui, žvirbliai ar žaliukės neles. Todėl, sakyčiau, kad universaliausias lesalas būtų saulėgrąžos“, – patarė G.Petkus.
Specialistas pabrėžė, kad paukščių lesintojams būtina žinoti, jog sparnuotiesiems labai netinkama yra juoda duona, ypač ta, kuri gaminama iš rugių.
„Duona nėra tas lesalas, kuriuo reikėtų lesinti, – pritarė S.Paltanavičius, – nebent, jei jau nieko kito neturime, batonas, tačiau ir jis – ne gabalais, o trupiniais susmulkintas. Galima padaryti ir mišinį su riebalais, vėliau iš jo pagaminti tokį rutulį ir pakabinti.“ Gamtininkas atkreipė dėmesį ir į dar vieną dalyką, kad paukščių lesalu negali tapti kasdienio žmogaus maisto atliekos.
„Kartais net pikta, kai pamatai lesykloje pridėta, sakykime, ryžių. Joks paukštis to neles. Dar pikčiau, kai atneša kokio kačių sauso ėdalo. Nežinau, koks turi būti žmogus, kad šitaip elgtųsi. Tai ir juokinga, ir pikta. Paukštis niekada to net nepalies. Nežinau, kodėl galvojame, kad duodami tą daiktą, kuris tinka tik išmetimui, padedame“, – retoriškai klausė gamtininkas. Pasak jo, jeigu jau nusprendėme rūpintis gamta, rūpinkimės atsakingai ir lesinkime paukščius šviežiu ir tinkamu lesalu.
