Jis taip pavadintas jame tyvuliuojančio, ketvirto pagal dydį Lietuvoje Sartų ežero vardu. Sartų regioninis parkas įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti unikalioje dubaklonių sankirtoje susiformavusį Sartų ežero kraštovaizdį, jo išskirtinę gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.
Vanduo ir gyvybė
Su ežeru susijęs aplink jį susiformavęs kraštovaizdis bei visa gamtinė aplinka. Ežerą maitinantis vandenų baseinas kone šimtą kartų didesnio ploto nei pats ežeras, pavasarį suplukdantis vandenis į šį ypatingą, dar ledynmečiu susiformavusį vandens telkinį. Todėl pavasarį vandens lygis čia pakyla net 1,5 – 2 metrais.
Sartų ežero kranto linija labai raižyta, jis primena išsišakojusį medį, kurio kamienas iš šiaurės į pietus tęsiasi 12,7 km, o kranto linija driekiasi beveik 80 kilometrų. Tai ilgiausią kranto liniją turintis ežeras. Jo ypatinga forma – ledynmečio palikimas.
Yra žinoma, kad paskutinis ledynas trauktis iš Lietuvos pradėjo maždaug prieš 18 tūkst. metų. Čia jis užsibuvo bent keliais tūkstantmečiais ilgiau. Ledyno pade buvusiais plyšiais tekėjo ledyno tirpsmo vanduo — plyšiai plėtėsi. Ledynui tirpstant intensyviau, vandenų gausėjo. Plyšiais tarp ledo luistų tekėjo upės, grauždamos, o tuo pačiu vis labiau platindamos ledinių slėnių šlaitus.
Šie ilgi, ledyno plyšiuose susiformavę slėniai yra tikras džiaugsmas parko lankytojų akims, nes jie ir suteikia ežero krantams ypatingo žavesio. Geologų jie yra vadinami rinomis, na o vietos gyventojai buvo daug išradingesni. Šešios Sartų ežero rinos turi savo vardus, tarsi būtų atskiri ežerėliai: tai Dusetos, Bradesos (Zalvos), Pasartės, Kriaunakumpio (Lašės), Audrakampio (Aldrakumpio, Ragavos), Kalbutiškių ežerai.
Sartų ežere yra 7 salos, kuriose kažkada gyveno žmonės. Tai liudija archeologiniai radiniai. Tais neramiais laikais salos buvo saugi vieta. Įdomu, kad viena jų – Dumblynė – gyvenama ir šiandien.
Tarsi nebūtų gana ledynmečio dovanų Sartams, jų apylinkes puošia iš abiejų ežero pusių dar po ežerą. Tai Zalvė ir Zaduojys. Nenuostabu, kad tokios vandeningos apylinės tikras rojus vandens paukščiams ir gyvūnams. Čia gyvena daugybė į Raudonąją knygą įrašytų gyvūnų, paukščių rūšių – ūdros, jūriniai ereliai, žalvarniai, pilkosios meletos, griežlės, žaliosios rupūžės, ežeruose veisiasi starkiai, unguriai, sykai, šamai, lynai ir daugybė kitų.
Į Sartų ežerą įteka net keturiolika intakų, o didžiausias – Šventosios upė. Paskaičiuota, kad Sartai per metus beveik penkis kartus atnaujina savo vandenis – toks vandens kiekis atplukdomas į ežerą intakais.
Upės, upeliai ir šaltiniai drėkina šią žemę. Netoli Marimonto malūno griuvėsių, iš kalvos trykšta net žiemą neužšalantis šaltinis. Kaip ir visi tokie šaltiniai, tikima, turintis gydomąjį poveikį.
Vis dar gyvos legendos
Spėjama, Sartų pavadinimas ir yra kildinamas iš senovinio žodžio „sartas“ t.y. „raudas, rusvas“ — iš tiesų ežeras pavasarį būna gana drumzlinas.
Yra legenda, kuri pasakoja, kad čia nuskendo lenktyniniai sarti žirgai, mat nuo senų senovės žiemą ant užšalusio ežero vykdavo žirgų lenktynės. Tiksliai žinoma, kad tokios varžybos vyksta nuo 1865-ųjų metų, o nuo 1905-ųjų – kasmet. Tiesa, šylant klimatui, ant ežero ne visada yra saugu lenktyniauti. Todėl lenktynės kartais vyksta ir hipodrome, baiminantis, kad nepasikartotų legendose nupasakoti įvykiai.
Įvairiais pasakojimais apipinti ir du prie šio ežero esantys Velikuškių piliakalniai. Vienas – rytiniame Sartų ežero krante, kitas pietrytiniame. Jame spėjama buvus gyvenvietę.
Tokių vietų šiame regioniniame parke yra ir daugiau. Kone prie kiekvieno didesnio ežero stūkso piliakalnis, kuriuose mūsų protėviai slėpdavosi nuo puldinėjančių svetimų genčių.
Senieji pasakojimai apie senovę dar gyvi čia gyvenančių žmonių prisiminimuose, vis dar galima išgirsti legendų apie kiekvieno upelio, pelkės ar ežero kilmę.
Vaizdingą Sartų ežerą ir apylinkių grožį šiandien galima apžvelgti nuo įspūdingo apžvalgos bokšto, kurio aukštis – net 36 metrai. Apylinkės vaikštant ir iš paukščio skrydžio atrodo visai kitaip.
Sėlių palikimas
Įdomu, kad šiose apylinkėse kažkada gyveno sėlių gentis. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia, galima pastebėti, kaip keičiasi kraštovaizdis ten, kur baigiasi vienos genties gyventos žemės ir prasideda kitos.
Sėlių krašto gamta ypatinga – tarp kalvų kalvelių tyvuliuoja daugybė ežerų. Kai kurie jau virtę pelkėmis ar žemapelkėmis. Jos sudaro beveik 7 procentų parko teritorijos, o ežerai – net 17 procentų. Todėl čia daug retųjų samanų, pelkių augalų, paparčių. Šiame parke auga daugiau kaip šimtas įvairių saugomų augalų rūšių.
Tačiau į akį krenta, kad Sartų regioniniame parke ypač daug liepų ir ąžuolų – medžių, tarsi primenančių, jog čia kažkada ošė senosios šventosios giraitės bei gojai.
Galima pastebėti, kaip keičiasi kraštovaizdis ten, kur baigiasi vienos genties gyventos žemės ir prasideda kitos.
Pasakojama, kad senas Bradesių ąžuolas auga būtent tokios giraitės vietoje. Nežinia, ar tikrai švento, bet ąžuolyno ten iš tiesų būta, nes iki šiol ten randama didelių ąžuolų kelmų.
Čia gyvenus sėlius liudija ir sėliški vietovaržiai, pavyzdžiui, Antazavės miestelis ar Zalvo, Zaduojo ežerai.
Susipažinti su unikalia šio krašto gamta ir istorija galima Sartų regioninio parko lankytojų centre.
Kaip ir visuose regioniniuose parkuose čia įrengta ekspozicijų salė, galima gauti informaciją apie Sartų regioninio parko vertybes, artimiausiu renginius. Pagrindinė ekspozicijos tema — Sartų ežeras ir aplink susiformavęs gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis.
Tačiau šis regioninis parkas siūlo ir interaktyvių pramogų. Čia įrengti informaciniai terminalai, galima peržiūrėti filmus, yra interaktyvūs stendai, kuriuose atkuriami gamtos garsai.
Daugelis moksleivių pirmą kartą būtent čia išgirsta kai kurių paukščių čiulbesį. Ekspozicinėje sienelėje esančiuose monitoriuose galima pamatyti filmuką apie Sartų ežero atsiradimą ir regioninio parko simbolį ausuotąjį kragą. Ir žinoma, Sartų žirgų lenktynes.
Sartų regioninio parko lankytojų centre ypač daug dėmesio skirta mažiesiems lankytojams. Prie stalo pritvirtinti dviračio pedalai, kuriuos sukant generuojama elektros energija, apšviečianti stale įkomponuotą Sartų ežero formą. Ant parko žemėlapio palietus lankytinus objektus, ekrane atsiranda informacija apie kiekvieną iš jų.
Viena patalpa skirta ekspozicijai apie sėlių gentis ir jų gyvenimą. Patalpoje yra tikra sena medinė valtis su įmontuota garso takelių klausymosi įranga. Čia lankytojas gali atsisėsti ir klausytis sėlių sutartinių, legendų. Ant sienos projektuojamas vaizdas, kuris sukurią įspūdį, kad plaukiama valtimi ežeru.
