Pasirenkama saulėta pamiškė, pietvakarinis ar pietrytinis smėlėtos kalvos šlaitas. Visas kiaušinių dėjimo procesas užtrunka nuo 2 iki 6 valandų. Vėžlio patelė užpakalinėmis kojomis iškapsto apie 15 cm gylio duobutę, į kurią sudeda 8-15 kiaušinių ir užkapsto.
Sudėjusios kiaušinius vėžlienės susiranda negilias kūdras, kuriose vasaroja ir kaupia riebalus žiemai. Tuo metu saulės šildomame dirvožemyje odiniuose apie 3 cm ilgio kiaušiniuose vystosi vėžliukai. Jie išsiris tik rudenėjant, tačiau dažniausiai taip ir neišlįs į žemės paviršių, o žiemos smėlyje. Tik kitą pavasarį, jei neiššals ar nebus iškasti plėšrūnų, vėžliukai išsikapstys į žemės paviršių ir skubės ieškoti saugios balos pasislėpti.
„Kiaušinių dėjimo laikotarpis dažniausiai trunka dvi ar tris savaites nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio. Kiaušinių dėtys yra uždengiamos retu metaliniu tinkleliu, kuris prie žemės pritvirtinamas metaliniais smaigais. Tinklo akys yra pakankamai didelės, kad pavasarį į žemės paviršių išsikapstę vėžliukai netrukdomai patys nukeliautų link artimiausio seklaus vandens telkinio.
Šiuo metodu dėtys apsaugomos nuo iškapstymo. Tinkamas lizdavietes vėžlienės naudoja kasmet. Toks prisitaikymas palengvina dėčių apsaugos procesą, nes saugomų teritorijų darbuotojai jau iš anksto žino, kur vėžlio patelė gali ateiti dėti kiaušinių ir stebi tą vietą“ – pasakojo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Inga Čitavičienė.
Aptikę ropojantį gyvūną – netrukdykite jam, neneškite surasto vėžlio namo, padėkite tik tuo atveju, jei radote ant kelio, patraukite į tą pusę į kurią ropojo. Jei aptikote balinį vėžlį ar jų kiaušinių dėjimo vietą, būtumėme dėkingi jei tokią informaciją praneštumėte parko darbuotojams.