Pražįsta 3 saugomos gėlės
„Dieveniškių istoriniame regioniniame parke auga kardalapis gardenis – tikra parko puošmena. Tai – saugoma rūšis, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Saugomas ne tik pats augalas, bet ir jo augavietė, nes ši rūšis tikrai labai reta. Augalas žydi maždaug gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Jis visiškai neišskiria nektaro – vabzdžius privilioja tiesiog savo žiedų grožiu“, – pasakojo A.Jurgo.
Kardalapis gardenis yra gegužraibinių šeimos augalas arba, kitaip tariant, natūraliai, laukinėje gamtoje auganti orchidėja. Tačiau priešingai nei miniatiūrinių orchidėjų – plačialapių klumpaičių, augančių prie Žaliųjų ežerų paplūdimio, kardalapių gardenių Dieveniškių istorinio regioninio parko specialistai specialiomis priemonėmis nesaugo. Jų augimo vietoje nėra didelių žmonių srautų.
„Kol kas šis augalas, atrodo, mūsų parke „gerai jaučiasi“ – auga ir žydi kiekvienais metais bent jau pastarąjį dešimtmetį, kiek man teko stebėti“, – sakė parko ekologė.
Tuo metu stačioji vazgina parke atrasta palyginti neseniai – ją prieš kelerius metus Poškonių pilkapyne aptiko atvykę Vilniaus universiteto mokslininkai.
„Pražydusi stačioji vazgina primena piramidę ir siekia net iki 30 centimetrų aukščio. Mes specialiai šienaujame teritoriją, nes augalui patinka atviros miško vietos, daugiausia ji auga pušynuose. Stačioji vazgina Lietuvoje yra reta, auga sausesnėse pievose, šlaituose, net viržynuose. Žydi šis augalas gegužės mėnesį“, – sako A.Jurgo.
Visoje parko teritorijoje randama ir ryškiai geltonai žydinti kalninė arnika. Ši gėlė žydi dažniausiai per Jonines.
Mėgėjai pasidairyti po bekraštį kraštovaizdį turėtų užlipti ant Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje esančios Grybiškių kalvos – nuo jos atsiveria Grybiškių kaimelio vaizdas – arba Bėčionių piliakalnio. Nuo čia matysite Gaujos upės slėnį bei dalį senųjų kaimų pastatų.
Ežero šlapžemėse gyvena gražus paukštelis – mėlyngurklė, pavasarį atbunda įdomus roplys – skiauterėtasis tritonas, bei dzūkų „pelkių gegute“ vadinama varlė – raudonpilvė kūmutė.
Jei norite iš aukščiau apžvelgti Poškonių tvenkinį, kopkite į Poškonių piliakalnį ir pasinaudokite ten įrengta atokvėpio vieta. Dar viena tokia vieta yra prie tilto į Pagaujėnų kaimą (ant Pagaujėnų piliakalnio).
Pastaroji vieta yra Gaujos kraštovaizdžio draustinyje. Nuo jos matysite civilizacijos nepaliestą gamtą, sraunią Gaujos upę, gatvinį Pagaujėnų kaimą.
Viename parke – trys galiūnai
Jei lankysitės istoriniame regioniniame parke ne retųjų augalų žydėjimo metu, pasigrožėkite galiūnais, kurie savo šakomis dangų ramsto ištisus metus.
Vienas iš jų – tai Grybiškių ąžuolas. Šis tūkstantmetis yra pavydėtinos „sveikatos“: neišpuvęs, neįskilęs, nenudžiūvęs. Aistringi grybautojai rudenį galbūt norės išbandyti šio ąžuolo „loteriją“ – čia kažkada surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kurio svoris viršijo tris kilogramus, o kepurė buvo beveik pusmetrio skersmens. Kas žino, gal ąžuolo prieglobstyje panašus milžinas išdygs ir šiemet?
Ąžuolo kamieno apimtis yra beveik 5 metrai, skersmuo – apie 1,6 metro, o aukštis – apie 26 metrai. Medis yra saugomas gamtos paveldo objektas, nuo Poškonių kaimo (o kartu ir Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcijos) nutolęs apie 2 kilometrus. Taigi, jį nesunkiai atrasite sekdami įrengtomis rodyklėmis.
Važiuodami keliu Šalčininkai-Dieveniškės-Krakūnai, nepralėkite rodyklės, kviečiančios aplankyti Stakų ąžuolą. Šis galiūnas – kiek mažesnis, tačiau taip pat įspūdingo amžiaus – apie 1000 metų. Ąžuolas yra apie kilometrą į pietryčius nuo Stakų kaimo.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas garsėja ir Grybiškių pušimi. Šis medis auga vos už 60-ies metrų nuo Grybiškių ąžuolo, tačiau iki šio senolio amžiaus jai dar toli – pušis kol kas yra tik šimtametė.
Aleksandra Jurgo rekomenduoja lankantis Dieveniškių istoriniame regioniniame parke pražygiuoti vos kilometro ilgio, tačiau itin įdomiu Gaujos pažintiniu taku. Takas yra 1,8 kilometro ilgio, jame įrengti stendai, informuojantys žygeivius apie įvairias Gaujos upės pakraščiuose knibždančias rūšis. Yra ir nedidelis lieptelis per Gaujos upelį.
Rūdininkų giria – svarbi tiek paukščiams, tiek ropliams, tiek šilagėlėms
Dieveniškių istorinis regioninis parkas yra vadinamajame Lietuvos „apendikse“. Jei važiuotumėte į pietus nuo Vilniaus link Šalčininkų ar Varėnos, aptiktumėte masyvią Rūdininkų girią, kurioje taip pat gausu saugomų teritorijų, roplių ir gyvūnų.
A.Jurgo pasakoja, jog Rūdininkų giria šiose apylinkėse yra viena turtingiausių savo biologine įvairove. Įsivaizduokite – ką tik išgyvenome sniegą, o šioje vietovėje jau žydi nuostabaus grožio šilagėlės! Atsigauna ir viržynai, kuriuos šios trapios gėlės taip pat mėgsta.
„Rūdininkų giria yra tiek paukščių apsaugai svarbi teritorija, tiek Europinės svarbos saugoma teritorija, – sakė A.Jurgo. – Kaip tik šiuo metu yra tetervinų, kurtinių tuoktuvių laikas. Galime pasidžiaugti, kad turime tokių unikalių paukščių.“
Ekologė stebisi, jog pirmąsias šilagėles žalumos išsiilgę kurtiniai nulesa. Toks elgesys iš dalies suprantamas – visi po žiemos ilgisi šviežių daigų ir vitaminų, tačiau šilagėlės pumpuras šiaip jau yra laikomas nuodingu. Vis tik stambių paukščių gėlių pumpuruose slypinčios nuodingos medžiagos kažkodėl nepaveikia.
Pačiame girios viduryje plyti kontinentinės kopos – jos itin primena mums gerai žinomas pajūrio kopas, tiesiog niekur šalia neošia jūra. Šias kopas suformavo ištirpęs ledynas.
Aplink Baltosios Vokės pelkę įkurtas biosferos poligonas – nes ši teritorija ypač svarbi paukščių apsaugai. Ežero šlapžemėse gyvena gražus paukštelis – mėlyngurklė, pavasarį atbunda įdomus roplys – skiauterėtasis tritonas, bei dzūkų „pelkių gegute“ vadinama varlė – raudonpilvė kūmutė.
Visos šios rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, taip pat ši teritorija – Papio ornitologinis draustinis (šalia – Papiškių miestelis, pietinėje pelkės dalyje telkšo Papio ežeras).
