Žinoma, visų jų greičiai ir skridimo būdas skiriasi, nes sparnuočių įvairovė didelė, o kiekvienos jų rūšies prisitaikymas prie aplinkos yra tobulas. Stebint aukštai danguje girksinčias žąsis ir medžių šakomis keliaujančius nykštukus, visa tai galima suprasti ir paaiškinti.
Tačiau tai tinka tikrai ne visiems paukščiams. Dabar virš Kuršių nerijos kasdien į pietus praskrenda dešimtys tūkstančių kėkštų – nesudarantys pulkų, padrikai ir nelabai vykusiai skrendantys paukščiai yra lyg įdomi išimtis iš viso keliautojų srauto. Paklausite – kodėl?
Girioje kėkšto vieta ypatinga: jis viską mato, jo visur pilna, apie kiekvieną naujieną jis praneša skardžiu tarškimu. Tiesa, toks kėkštas yra tik ne veisimosi metu, nes suradęs vietą lizdui ar jį sukdamas, perėdamas ir augindamas kėkščiukus jis, sakytum, pradingsta. Slapumas veisimosi metu yra svarbus visoms rūšims, tačiau kėkštams jis yra daugiau nei šventas. To nereikėtų laikyti unikumu – kėkštas yra varninių šeimos atstovas, o šie paukščiai garsėja savo išradingumu ir aukšta psichika.
Tačiau vasaros gale ir rugsėjy pamatome, kad kėkštų yra daug, kad jie nesislapsto ir kasdien po daugybę kartų „kursuoja“ prie ąžuolų, kurių surinktas giles nešioja slėpti į mišką. Mes žinome, kad jie vargu ar pasinaudos šių savo slėptuvių atsargomis, nes žiemą jų paprasčiausiai neras. Antra vertus – gali būti, kad daugeliui kėkštų jų ir neprireiks, nes jie išskris į pietus.
Kėkšto statusą apibūdinti nelengva. Jį įsivaizduojame kaip sėslų „savo miško“ paukštį. Kažkada aptikęs kėkštų lizdą sužiedavau jame buvusius 7 jauniklius; bent du iš šios vados mano tėviškės sodo lesykloje lankydavosi ne vieną žiemą. Išeitų, jie liko ištikimi savo miškui.
Tačiau net ir Lietuvos vidury dabar galima pamatyti skrendančius (migruojančius) kėkštus, o pamaryje ir Kuršių nerijoje jų keliauja tikrai daug. Ar kėkštai žino, kur jie skrenda?
Kadangi intensyvi jų migracija būna anaiptol ne kasmet, galima manyti esant kėkštų migracinės invazijos, kai dėl kažkokių priežasčių jų staiga tampa labai daug. Tokios invazijos neturi nieko bendra su svetimžemėmis invazinėmis rūšimis ir jų agresyvumu.
Mįslingiausias tokių migracinių invazijų bruožas – visą rudenį intensyviai skridę ir iškeliavę paukščiai kažkur pradingsta, lyg ištirpsta; kol kas nepavyko nustatyti jų netekčių masto.
Ar keliaujantys kėkštai „žino“ savo kelionės tikslą, jei jis iš viso toks yra? Visų pirma, mums turi būti žinoma, kad pajūryje stebime skrendančius tikrai ne mūsų krašto paukščius. Iš kur jie? Gali būti, kad iš šiaurės ar šiaurės rytų. Jiems Lietuva – tik tranzito šalis. Todėl, žieduodami juos rudenį, mes galėtume atsakyti anaiptol ne į mums rūpimą klausimą apie „savo“ kėkštus, bet paženklintume kažkurioje jų migracijos kelio dalyje (mes net nežinome – kurioje) sugautus paukščius.
Kadangi nieko nežinome apie jų žiemavietes, pasvarstykime – kur jos galėtų būti. Didelė tikimybė, kad šie kėkštai keliauja iki Vokietijos, galbūt – šiaurinių Alpių regiono, o vakaruose – iki Belgijos. Kaip jiems ten gali sektis?
Daugelis Vidurio ir Vakarų Europos šalių kėkštą laiko medžiojamu paukščiu. Vokietijoje jų gausa reguliuojama ne vieną šimtmetį. Didelę dalį migruojančių kėkštų iš jų srauto išplėšia vanagai, katės, daug jų žūsta atsitrenkę į langus ir stiklines sienas, prie kelių esančius skaidrius priešgarsinius atitvarus. Taigi, jei ir lieka kiek, tai tik nežymi dalis.
Būtent tuos išlikusius kėkštus vėlyvą pavasarį (dažnai jau po balandžio vidurio) pamatome skrendančius šiauryčių link. Tuo metu jų pulkų nebūna, tik padriki neskaitlingi pulkeliai. Jie sugrįš kažkur į savo taigą ir perės. Tikėsimės, kad sėkmingai.
Taigi, toks tas gamtos metų ratas, kuriame tenka suktis visiems paukščiams. Kėkštai yra lyg ir ne patys tipiškiausi migruojantys sparnuočiai, tačiau dabar, visur šmėžuodami, jie verčia nors trumpam apie save pakeisti nuomonę.
