Tiesa, ši šiluma gamtoje visai neprimena tikrosios vasaros, nes visa, kas vyksta dabar, yra lyg atsisveikinimas. Paklausite – kas su kuo atsisveikina? Šiandien paprasčiausia būtų sakyti, kad atsisveikina mūsų kraštą paliekantys paukščiai, tačiau jų išskridimas prasidėjo daugiau kaip prieš mėnesį ir truks dar beveik tiek pat. Taigi, „bobų vasara“ yra paukščių migracijos proceso viduryje ar bent pačioje intensyviausioje jo vietoje.
Ši šiluma gamtoje visai neprimena tikrosios vasaros, nes visa, kas vyksta dabar, yra lyg atsisveikinimas.
Žinoma, kai kurių paukščių išskridimas yra labai dramatiškas, sakytum – „už širdies stveriantis“. Taip sutinkamas kiekvienas aukštai danguje skardenantis gervių pulkas. Paukščiai iš gausių laikinų sankaupų Žuvinte ir kitose Lietuvos pelkėse kyla į kelią. Jų lėkimas tokiu metu – labai tradicinis. Kaip ir žvirblinių paukščių purpsėjimas ar keliavimas medžiais ir krūmais. Žinoma, atsisveikinant gervėms, mus jau sveikina iš šiaurės ir šiaurės rytų lekiantys pirmieji želmeninių ir baltakakčių žąsų pulkai. Juos jau stebi tai pajūry, tai šiaurinėje Lietuvoje. Startas duotas, „bobų vasara“ suvilios į mūsų kraštą ir kitus žąsų pulkus.
Nors dienos gražios, metas atsisveikinti su grybais. Jų tiltai nesibaigia, tačiau siekiantys surinkti kuo daugiau baravykų ar kitų kilniųjų grybų, jau turi suprasti: jų laikas baigėsi. Paskutinį tašką grybavimui padės šalnos. Ar tik jų nesulauksime po keleto giedros dienų?
Šių dienų šiluma – tinkamiausias laikas atsisveikinti daugeliui vasaros (tikros vasaros!) vabzdžių. Jeigu sode ant žemės guli nesurinkti obuoliai, prie jų būtinai leidžiasi drugiai admirolai, karpytūnės, spungės ir, žinoma, vapsvos. Jų nėra gausu, nes ilgai tvyrojusią vėsą ir drėgmę iškęsti valiojo ne visi. Drugiai plazdės iki pat spalio galo – kai kurie jų (ypač citrinukai, dilgėlinukai, spungės) žiemos suaugę, todėl niekur neskuba. O štai širšės, vapsvos, kamanės...
Ar matėte, kad kamanių net ir saulėtom dienom vis rečiau. Tokiu metu lieka tik būsimos kitų metų šeimų kūrėjos motinos bei už jas daug smulkesni tranai. Kitos kamanės jau „sudilo“, jauniklių jų koriuose neužaugs, taigi – darbo nebėra. O be darbo bitė gyventi nemoka. Panašiai elgiasi ir vapsvos bei širšės. Jos gyvena kiekviena sau, jau neskuba į savo lizdą, o nakvoja kur pakliuvo – plyšy, palėpėj. Tik orui sušilus lekia smaližiauti. Kuo jos gali lepintis dabar? Įpročiai nepakito – vapsvos (jos smulkios) laižo obuolių sultis, traukia prie žmonių maisto. Širšės arba širšuolai ( jie stambūs, pusės piršto ilgio) medžioja muses ar laižo sultis, kurios teka pro jų pragraužtą medžių žievę. Kažkada buvę labai aktyvios ir greitos, dabar jos ramios, lėtos. Skubėti nėra kur.
Prieš porą dienų dar lijo ir tvyrojo vėsa. Per įkyrų lietų brisdamas Joniškio girių molynus, džiaugiausi ypatinga gamtos jėga: ir tokiu oru apie medžių šakas sau nardė, uodus medžiojo laumžirgiai bei tyliai svirpė žiogai. Nenorėjau jiems trukdyti, nebridau artyn ir nesužinojau, kuri žiogų rūšis ten buvo. Tačiau žinau, kad tikrai ne žiogas giesmininkas, kurio trelė pratisa ir labai melodinga.
„Bobų vasara“ neturi savo įstatymo. Gamtoje ji sutinkama lyg duotybė, o mums tai – didelis džiaugsmas. Tačiau jeigu rastume laiko apsižvalgyti aplink, jei įsimintume šių dienų spalvas, garsus ir kvapus, apie rudens gamtą žinotume daug daugiau. Juk tai tikrai daugiau nei šiluma!
